Tankiažiedė erškėtrožė yra nereiklus ir ištvermingas augalas, gebantis augti net ir skurdesnėse dirvose, tačiau norint atskleisti visą jo potencialą – gausų žydėjimą, ryškią lapiją ir sveiką augimą – būtina pasirūpinti subalansuota mityba. Nors šis augalas nėra toks reiklus kaip modernios hibridinės rožės, tinkamas tręšimas, ypač pirmaisiais augimo metais ir esant nederlingam dirvožemiui, gali ženkliai pagerinti jo būklę ir dekoratyvumą. Svarbiausia taisyklė tręšiant šią erškėtrožę yra saikas ir tinkamas laikas, nes pertręšimas, ypač azoto trąšomis, gali padaryti daugiau žalos nei naudos, skatindamas lapų augimą žydėjimo sąskaita ir mažindamas atsparumą ligoms.
Pagrindinis tankiažiedės erškėtrožės tręšimas atliekamas pavasarį, prasidėjus vegetacijai. Tai yra laikas, kai augalas aktyviausiai auga ir jam labiausiai reikia maisto medžiagų naujiems ūgliams, lapams ir žiedpumpuriams formuoti. Geriausias pasirinkimas yra organinės trąšos, tokios kaip gerai perpuvęs mėšlas ar kompostas. Šios trąšos ne tik lėtai atpalaiduoja maisto medžiagas, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, drėgmės sulaikymą ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Pavasarį aplink krūmą pakanka paskleisti kelių centimetrų storio komposto sluoksnį ir jį lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį.
Jei neturi organinių trąšų, galima naudoti ir mineralines kompleksines trąšas, skirtas rožėms ar žydintiems krūmams. Svarbu rinktis produktus, kuriuose yra subalansuotas azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) santykis. Azotas skatina lapų augimą, fosforas yra svarbus šaknų vystymuisi ir žydėjimui, o kalis stiprina augalo atsparumą ligoms ir nepalankioms sąlygoms. Tręšti reikėtų pagal gamintojo instrukcijas, neviršijant nurodytų normų.
Vasaros metu papildomas tręšimas dažniausiai nėra būtinas, nebent augalas rodo akivaizdžius maisto medžiagų trūkumo požymius. Po žydėjimo, jei norima paskatinti antrą, nors ir ne tokią gausią, žydėjimo bangą (kai kurioms veislėms), galima patręšti silpnu kalio turinčių trąšų tirpalu. Svarbiausia vengti tręšimo vėlyvą vasarą ir rudenį, ypač azoto trąšomis, nes tai skatina naujų ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti iki žiemos ir yra lengvai pažeidžiami šalčio. Paskutinis tręšimas turėtų būti atliekamas ne vėliau kaip liepos pabaigoje.
Pagrindinės maisto medžiagos ir jų svarba
Norint suprasti tręšimo svarbą, reikia žinoti, kokias funkcijas atlieka pagrindinės maisto medžiagos. Trys svarbiausi makroelementai, kurių augalams reikia didžiausiais kiekiais, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – stiebų ir lapų formavimąsi. Jo trūkumas pasireiškia lėtu augimu ir blyškiais, gelsvais lapais. Tačiau azoto perteklius yra žalingas, nes skatina vešlų, bet silpną augimą, vėlina žydėjimą ir daro augalą jautresnį amaramas bei grybinėms ligoms.
Fosforas yra gyvybiškai svarbus energijos perdavimo procesams, šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir sėklų brendimui. Jei augalui trūksta fosforo, jo augimas sulėtėja, lapai gali įgauti purpurinį atspalvį, o žydėjimas būna menkas arba jo visai nėra. Fosforas dirvožemyje yra mažai judrus, todėl svarbu jį įterpti į šaknų zoną sodinimo metu arba pavasarinio tręšimo metu. Kaulamilčiai yra puikus organinis fosforo šaltinis.
Kalis, dažnai vadinamas „kokybės” elementu, atlieka daugybę funkcijų. Jis reguliuoja vandens apykaitą augale, stiprina ląstelių sieneles, didina atsparumą sausrai, šalčiui ir ligoms, taip pat gerina žiedų spalvos intensyvumą. Kalio trūkumas gali pasireikšti pageltusiais ir džiūstančiais lapų kraštais, silpnais stiebais ir prastu atsparumu stresui. Medžio pelenai yra geras organinis kalio šaltinis, tačiau juos reikia naudoti saikingai, nes jie didina dirvožemio pH.
Be šių trijų pagrindinių elementų, tankiažiedei erškėtrožei, kaip ir kitiems augalams, reikia ir mikroelementų, tokių kaip magnis, geležis, manganas, boras. Paprastai derlingame, organinėmis medžiagomis turtingame dirvožemyje šių elementų pakanka. Geležies trūkumas (chlorozė) gali pasireikšti jaunų lapų gyslotu pageltimu, ypač šarminiuose dirvožemiuose. Tokiu atveju gali padėti specialios trąšos su geležies chelatu.
Organinis ir mineralinis tręšimas
Sodininkai gali rinktis iš dviejų pagrindinių tręšimo būdų: organinio ir mineralinio. Organinis tręšimas apima natūralių medžiagų, tokių kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas, kaulamilčiai ar medžio pelenai, naudojimą. Didžiausias organinių trąšų privalumas yra tas, kad jos ne tik aprūpina augalą maisto medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo derlingumą ir biologinį aktyvumą ilguoju laikotarpiu. Maisto medžiagos iš organinių trąšų atsipalaiduoja lėtai, todėl pertręšimo rizika yra minimali.
Kompostas yra viena geriausių ir universaliausių organinių trąšų. Jį galima pasigaminti patiems iš sodo ir virtuvės atliekų. Pavasarį paskleistas komposto sluoksnis aplink tankiažiedę erškėtrožę veikia kaip lėto atpalaidavimo trąša ir mulčias vienu metu. Gerai perpuvęs galvijų ar arklių mėšlas taip pat yra puikus pasirinkimas, tačiau svarbu naudoti tik visiškai perpuvusį, nes šviežias mėšlas gali „sudeginti” augalo šaknis.
Mineralinės trąšos yra pramoniniu būdu pagaminti cheminių junginių koncentratai. Jų privalumas – greitas poveikis ir tiksliai žinoma maisto medžiagų sudėtis bei koncentracija. Jos yra patogios naudoti, kai reikia greitai pašalinti maisto medžiagų trūkumą. Tačiau mineralinės trąšos negerina dirvožemio struktūros ir, naudojamos netinkamai ar per dideliais kiekiais, gali pakenkti dirvožemio mikroflorai, užteršti gruntinius vandenis ir „sudeginti” augalus. Renkantis mineralines trąšas, geriausia naudoti lėto atpalaidavimo granules, skirtas specialiai rožėms.
Geriausių rezultatų dažnai pasiekiama derinant abu tręšimo būdus. Organinės trąšos naudojamos kaip pagrindas, gerinantis dirvožemio sveikatą ir derlingumą, o mineralinės trąšos – kaip papildas, patenkinantis specifinius augalo poreikius tam tikrais augimo etapais. Tačiau tankiažiedei erškėtrožei, kuri yra artima savo laukiniams protėviams, dažniausiai visiškai pakanka reguliaraus tręšimo kokybiškomis organinėmis trąšomis.
Tręšimo laikas ir dažnumas
Tinkamas tręšimo laikas yra ne mažiau svarbus nei pačių trąšų pasirinkimas. Netinkamu laiku patręšus galima labiau pakenkti nei padėti. Pagrindinis tręšimo laikas yra pavasaris, kai augalas pabunda po žiemos ramybės ir pradeda aktyvią vegetaciją. Pirmasis tręšimas turėtų būti atliekamas išsprogus pumpurams. Šiuo metu augalui labiausiai reikia azoto ir fosforo, kurie skatina naujų ūglių ir šaknų augimą. Būtent tada idealiai tinka kompostas, perpuvęs mėšlas ar lėto atpalaidavimo kompleksinės trąšos.
Antrasis tręšimas gali būti atliekamas prieš pat žydėjimą, maždaug gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje. Šiuo etapu augalui reikia daugiau fosforo ir kalio, kurie skatina gausesnį žydėjimą ir ryškesnes žiedų spalvas. Tam tiktų specialios rožėms skirtos trąšos su didesniu P ir K kiekiu arba organinės alternatyvos, pavyzdžiui, kaulamilčiai (fosforui) ir medžio pelenai (kaliui). Svarbu nepersistengti, ypač jei pavasarį jau buvo gausiai tręšta organika.
Po pagrindinio žydėjimo bangos, maždaug birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, galima atlikti paskutinį, palaikomąjį tręšimą. Šis tręšimas padeda augalui atgauti jėgas ir pasiruošti likusiam sezonui. Šiuo metu geriausia naudoti trąšas, kuriose yra mažai azoto, bet daugiau kalio. Kalis padės subrandinti ūglius ir sustiprins augalą prieš artėjančią žiemą. Jokiu būdu negalima tręšti azoto trąšomis vėliau nei liepos viduryje.
Tręšimo dažnumas priklauso nuo dirvožemio derlingumo. Jei tankiažiedė erškėtrožė auga derlingoje, humusingoje dirvoje, jai gali pakakti vieno tręšimo pavasarį kompostu. Jei dirva skurdi, smėlinga, gali prireikti 2-3 tręšimų per sezoną. Svarbiausia stebėti augalą – jo išvaizda, lapų spalva ir augimo intensyvumas yra geriausi rodikliai, ar jam reikia papildomų maisto medžiagų.
Maisto medžiagų trūkumo požymių atpažinimas
Nors tankiažiedė erškėtrožė yra atspari, kartais ir ji gali patirti maisto medžiagų trūkumą, ypač augdama nederlingoje dirvoje. Gebėjimas atpažinti šiuos požymius leidžia laiku imtis veiksmų. Dažniausiai pasitaikantis yra azoto trūkumas. Jo pagrindinis simptomas – bendras augimo sulėtėjimas ir tolygus lapų, ypač senesnių, apatinių, pageltimas. Lapai tampa šviesiai žali, vėliau – geltoni, augalas atrodo nusilpęs. Šią problemą lengvai išsprendžia tręšimas azoto turinčiomis trąšomis.
Fosforo trūkumas pasitaiko rečiau, bet jo požymiai yra specifiniai. Augimas taip pat sulėtėja, o lapai gali įgauti neįprastą tamsiai žalią, melsvą ar net purpurinį atspalvį. Žydėjimas būna labai menkas arba jo visai nėra. Fosforo trūkumą galima ištaisyti naudojant trąšas su dideliu fosforo kiekiu, pavyzdžiui, superfosfatą arba organinį kaulamilčių pakaitalą.
Kalio trūkumas pirmiausia pasireiškia ant senesnių lapų. Jų kraštai pradeda gelsti, vėliau ruduoti ir džiūti, tarsi būtų apdeginti. Stiebai gali būti silpni, o augalas tampa neatsparus sausrai ir ligoms. Šią problemą galima spręsti tręšiant kalio sulfatu ar medžio pelenais. Svarbu prisiminti, kad pelenai didina dirvožemio šarmingumą, todėl juos reikėtų naudoti atsargiai.
Geležies trūkumas, arba chlorozė, yra būdingas šarminiams dirvožemiams, kur augalas negali pasisavinti geležies. Šiuo atveju pagelsta jauniausi, viršūniniai lapai, tačiau jų gyslos išlieka žalios, sudarydamos ryškų tinklelį. Šią problemą galima spręsti laistant augalą specialiais preparatais su geležies chelatu, kurie yra lengvai pasisavinami, arba rūgštinant dirvožemį durpėmis ar spygliuočių mulčiu.
📷No machine-readable author provided. Svdmolen assumed (based on copyright claims)., CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons
