Tankiažiedės erškėtrožės sodinimas ir dauginimas yra palyginti nesudėtingi procesai, leidžiantys sėkmingai įkurdinti šį atsparų ir dekoratyvų augalą savo sode arba praplėsti jau turimą kolekciją. Norint, kad sodinimo procesas būtų sėkmingas, svarbiausia yra tinkamai paruošti sodinimo vietą ir pasirinkti kokybišką sodinuką. Šis augalas, pasižymintis ištverme ir gebėjimu augti įvairiomis sąlygomis, greitai prigyja ir pradeda džiuginti savo augimu. Sėkmingas įsišaknijimas ir tolimesnis klestėjimas labai priklauso nuo kelių esminių žingsnių, kurie užtikrina gerą augalo startą naujoje vietoje.
Tinkamas laikas sodinti tankiažiedę erškėtrožę yra pavasarį, ištirpus sniegui ir atšilus žemei, arba rudenį, likus maždaug 4-6 savaitėms iki stipresnių šalnų. Rudeninis sodinimas daugeliu atvejų yra net pranašesnis, nes augalas per žiemą spėja iš dalies įsišaknyti ir pavasarį pradeda vegetaciją anksčiau ir stipresnis. Sodinant pavasarį, ypač vėlyvą, svarbu užtikrinti pakankamą drėgmę, kol augalas pilnai prigis. Renkantis sodinuką, atkreipk dėmesį į šaknų sistemą – ji turi būti gerai išvystyta, nepažeista ir neperdžiūvusi.
Sodinimo duobė turėtų būti maždaug dvigubai platesnė ir šiek tiek gilesnė nei sodinuko šaknų gumulas. Dugną naudinga supurenti ir į jį įberti komposto ar gerai perpuvusio mėšlo sluoksnį, sumaišytą su sodo žeme. Tai suteiks augalui reikalingų maisto medžiagų pradiniame augimo etape. Sodinant augalą plikomis šaknimis, duobės centre suformuojamas kauburėlis, ant kurio gražiai paskleidžiamos šaknys. Svarbu pasodinti augalą tokiame pačiame gylyje, kokiame jis augo medelyne.
Po pasodinimo duobė užpilama paruoštu žemės mišiniu, lengvai jį suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų aplink šaknis. Gausiai palaistyk pasodintą augalą, net jei žemė ir drėgna – tai padės žemei geriau priglusti prie šaknų. Po laistymo dirvos paviršių aplink krūmą naudinga mulčiuoti organine medžiaga, pavyzdžiui, durpėmis ar medžio žieve. Mulčias padės išlaikyti drėgmę, neleis augti piktžolėms ir apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų.
Sodinukų parinkimas ir paruošimas
Sėkmingo sodinimo pagrindas yra kokybiškas ir sveikas sodinukas. Renkantis tankiažiedę erškėtrožę medelyne ar sodo centre, atkreipk dėmesį į keletą svarbių aspektų. Sodinukas turėtų turėti bent kelis stiprius, sveikus stiebus be jokių pažeidimų, dėmių ar ligų požymių. Šaknų sistema yra dar svarbesnė: jei sodinukas parduodamas vazone, atsargiai išimk jį ir apžiūrėk šaknis – jos turi būti baltos arba šviesiai rudos, tankios, bet ne pernelyg susivijusios aplink vazono sieneles. Jei sodinukas parduodamas plikomis šaknimis, šaknys turi būti gyvybingos, drėgnos ir gerai išsišakojusios.
Daugiau straipsnių šia tema
Prieš sodinant sodinuką plikomis šaknimis, jį reikia tinkamai paruošti. Visų pirma, apžiūrėk šaknis ir aštriu sekatoriumi pašalink visas pažeistas, nulūžusias ar perdžiūvusias dalis. Likusias šaknis galima šiek tiek patrumpinti, kad paskatintum naujų, smulkesnių šaknelių augimą. Prieš sodinant, sodinuko šaknis rekomenduojama pamerkti į kibirą su vandeniu kelioms valandoms, o dar geriau – parai. Tai padės augalui atgauti prarastą drėgmę ir geriau prigyti.
Jei sodinukas yra vazone, jį taip pat reikia paruošti. Prieš sodinant gerai palaistyk augalą, kad šaknų gumulas būtų drėgnas ir lengviau išsiimtų iš vazono. Išėmus iš vazono, apžiūrėk šaknis. Jei jos yra labai tankiai susisukusios aplink gumulą (tai vadinama „šaknų kamuoliu”), jas reikia švelniai atlaisvinti pirštais arba atsargiai įpjauti keliose vietose peiliu. Tai paskatins šaknis augti į šalis, į naują dirvožemį, o ne suktis ratu, kaip jos augo vazone.
Nepriklausomai nuo sodinuko tipo, prieš sodinant galima patrumpinti ir antžeminę dalį. Stiebus reikėtų patrumpinti maždaug trečdaliu, ypač jei šaknų sistema buvo stipriai apkarpyta arba jei sodinama pavasarį. Tai sumažins stresą augalui, nes sumažės lapų, pro kuriuos garinama drėgmė, plotas, ir augalas galės daugiau energijos skirti šaknų sistemos vystymui. Šis žingsnis ypač svarbus sodinukams su plikomis šaknimis.
Dauginimas šaknų atžalomis
Tankiažiedė erškėtrožė pasižymi savybe aktyviai leisti šaknų atžalas, kurios yra vienas paprasčiausių ir efektyviausių būdų dauginti šį augalą. Šaknų atžalos yra nauji ūgliai, kurie išauga iš motininio augalo šaknų, kartais net gana toli nuo pagrindinio krūmo. Šis dauginimo būdas leidžia gauti augalus, kurie yra genetiškai identiški motininiam, todėl išlaiko visas veislės savybes. Geriausias laikas atskirti atžalas yra ankstyvas pavasaris, prieš prasidedant intensyviam augimui, arba ruduo, nukritus lapams.
Daugiau straipsnių šia tema
Norint atskirti atžalą, pirmiausia reikia pasirinkti gerai išsivysčiusį, sveiką ūglį, kuris jau turi savo šaknų sistemą. Atsargiai atkas žemę aplink atžalą, kad rastum ją su motininiu augalu jungiančią šaknį. Aštriu kastuvu ar sekatoriumi tvirtai nukirsk jungiamąją šaknį, stengdamasis palikti kuo daugiau šaknų prie atskiriamo ūglio. Svarbu atlikti švarų pjūvį, kad kuo mažiau pažeistum tiek motininį augalą, tiek atžalą.
Atskirta atžala yra jaunas, savarankiškas augalas, kurį galima iš karto sodinti į nuolatinę vietą arba laikinai pasodinti į vazoną, kad sustiprėtų. Sodinant į nuolatinę vietą, paruošk duobę taip pat, kaip sodintum medelyne pirktą sodinuką. Pasodinus augalą būtina gausiai palaistyti ir, jei reikia, šiek tiek patrumpinti viršūnę, kad sumažintum drėgmės garinimą ir paskatintum geresnį įsišaknijimą. Pirmąjį sezoną po persodinimo jauną augalą reikės atidžiau prižiūrėti, ypač reguliariai laistyti.
Nors šis dauginimo būdas yra labai paprastas, svarbu kontroliuoti atžalų plitimą, jei nenori, kad erškėtrožė užimtų didesnį plotą, nei planuota. Reguliariai šalink nereikalingas atžalas, iškasdamas jas su šaknies dalimi. Tai ne tik padės palaikyti tvarkingą sodo vaizdą, bet ir užtikrins, kad motininis augalas visą savo energiją skirtų pagrindinio krūmo augimui ir žydėjimui, o ne atžalų auginimui.
Dauginimas auginiais
Dauginimas auginiais yra dar vienas populiarus būdas gauti naujų tankiažiedės erškėtrožės augalų. Šiam metodui galima naudoti tiek sumedėjusius, tiek pusiau sumedėjusius auginius. Sumedėjusius auginius geriausia ruošti vėlyvą rudenį arba žiemą, ramybės periodu, o pusiau sumedėjusius – vasaros viduryje, po žydėjimo, kai šių metų ūgliai jau pradeda medėti, bet dar išlieka lankstūs. Kiekvienas metodas turi savų privalumų ir reikalauja šiek tiek skirtingos priežiūros.
Norint paruošti pusiau sumedėjusį auginį, vasarą išsirink sveiką, stiprų šių metų ūglį. Nupjauk maždaug 15-20 cm ilgio viršūninę dalį. Pašalink apatinius lapus, palikdamas tik 2-3 viršutinius, kuriuos taip pat galima perpus patrumpinti, kad sumažintum drėgmės garinimą. Auginio apačią įpjauk įstrižai, tiesiai po pumpuru. Paruoštą auginį galima pamirkyti įsišaknijimo hormonuose, nors tankiažiedė erškėtrožė dažnai gerai įsišaknija ir be jų. Auginius kišk į drėgną, purų substratą (pvz., smėlio ir durpių mišinį) ir uždenk skaidriu gaubtu ar maišeliu, kad sukurtum šiltnamio efektą.
Sumedėjusių auginių paruošimas vyksta rudenį, nukritus lapams. Nuo stiprių, sveikų ūglių nupjaunami maždaug pieštuko storio ir 20-25 cm ilgio segmentai. Svarbu įsidėmėti, kuri pusė yra viršutinė, o kuri apatinė. Auginių apačią pjauk įstrižai, o viršų – tiesiai, kad vėliau nesupainiotum. Paruoštus auginius galima surišti į ryšulėlį ir iki pavasario laikyti įkastus drėgname smėlyje vėsioje vietoje (pvz., rūsyje). Pavasarį, atšilus žemei, auginiai sodinami tiesiai į lysvę lauke, paliekant virš žemės tik vieną ar du pumpurus.
Tiek vienu, tiek kitu būdu dauginant, svarbiausia yra palaikyti nuolatinę drėgmę, bet vengti perlaistymo. Įsišaknijimas gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Sėkmės ženklas – naujų lapelių ir ūglių pasirodymas. Kai auginiai gerai įsišaknija ir pradeda aktyviai augti, juos galima persodinti į nuolatinę vietą sode. Dauginimas auginiais reikalauja šiek tiek daugiau kantrybės nei dauginimas atžalomis, bet leidžia iš vieno krūmo gauti daug naujų augalų.
Dauginimas sėklomis
Dauginimas sėklomis yra rečiausiai sodininkų mėgėjų naudojamas tankiažiedės erškėtrožės dauginimo būdas, nes jis yra ilgas, reikalauja specifinių sąlygų ir negarantuoja, kad išaugę augalai išlaikys motininio augalo savybes, ypač jei tai hibridinė veislė. Tačiau tai gali būti įdomus eksperimentas, leidžiantis stebėti visą augalo vystymosi ciklą nuo pat pradžių. Sėklos renkamos rudenį, kai vaisiai (erškėtuogės) pilnai sunoksta ir nusidažo tamsiai raudona ar beveik juoda spalva.
Surinkus vaisius, reikia išimti sėklas. Vaisius perpjauk ir išskobk minkštimą kartu su sėklomis. Gautą masę suberk į vandenį ir gerai išmaišyk – pilnavidurės, gyvybingos sėklos nusės ant dugno, o tuščios ir minkštimo likučiai iškils į paviršių. Nukošus vandenį, sėklas reikia gerai nuplauti ir šiek tiek pradžiovinti. Svarbu neperlaikyti sėklų sausai, nes jos gali prarasti daigumą.
Erškėtrožių sėkloms, kad sudygtų, yra būtinas stratifikacijos procesas – ilgas laikotarpis drėgnomis ir vėsiomis sąlygomis, imituojantis žiemą. Paruoštas sėklas sumaišyk su drėgnu smėliu, durpėmis ar vermikulitu, suberk į plastikinį maišelį ar indelį ir laikyk šaldytuve (apie +2…+4 °C) 3-4 mėnesius. Periodiškai patikrink, ar substratas neišdžiūvo. Šis procesas nutraukia sėklų ramybės būseną ir paruošia jas dygimui.
Po stratifikacijos, ankstyvą pavasarį, sėklas sėk į daigyklas su puriu ir derlingu substratu, maždaug 0,5-1 cm gyliu. Uždenk daigyklas stiklu ar plėvele ir laikyk šiltoje, šviesioje vietoje. Dygimas gali būti netolygus ir užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Sudygusius daigelius reikia pikuoti į atskirus vazonėlius, kai jie išaugina 2-3 tikruosius lapelius. Jaunus augalus į nuolatinę vietą sode geriausia sodinti tik po metų ar dvejų, kai jie pakankamai sustiprėja.
📷No machine-readable author provided. Svdmolen assumed (based on copyright claims)., CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons
