Nors japoniškasis papartis nėra itin reiklus maistinėms medžiagoms, subalansuotas tręšimas padeda atskleisti visą jo grožį – lapų spalvų intensyvumą, vešlumą ir atsparumą ligoms. Šie augalai natūraliai auga derlingoje miško dirvoje, kuri nuolat praturtinama pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Norint sukurti panašias sąlygas sode, svarbu suprasti, kokių maistinių medžiagų ir kada paparčiui reikia. Tinkamas tręšimas, derinamas su organinių medžiagų gausa dirvožemyje, užtikrins, kad jūsų papartis klestės ir džiugins akį daugelį metų.
Japoniškieji paparčiai geriausiai auga dirvožemyje, kuriame gausu humuso ir organinių medžiagų. Tai yra svarbiausias jų „trąšų” šaltinis. Sodinant augalą, būtina į dirvą įmaišyti brandaus komposto, perpuvusio mėšlo ar durpių. Šios medžiagos ne tik aprūpina augalą lėtai atsipalaiduojančiomis maistinėmis medžiagomis, bet ir pagerina dirvožemio struktūrą, vandens bei oro pralaidumą. Kasmetinis mulčiavimas kompostu ar lapų puvenomis pavasarį yra puikus būdas nuolat papildyti maistinių medžiagų atsargas dirvoje.
Iš esmės, jei papartis auga gerai paruoštoje, organika turtingoje dirvoje, papildomas tręšimas mineralinėmis trąšomis gali būti minimalus arba net nereikalingas. Per gausus tręšimas gali labiau pakenkti nei padėti. Per didelė trąšų koncentracija, ypač azoto, gali „nudeginti” jautrias paparčio šaknis ir paskatinti silpnų, ištįsusių lapų augimą, kurie bus neatsparūs ligoms ir kenkėjams. Todėl tręšiant svarbiausia yra saikas.
Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos paparčiams, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas atsakingas už vešlią žalią lapiją, fosforas – už šaknų sistemos vystymąsi, o kalis – už bendrą augalo atsparumą ir gyvybingumą. Be šių makroelementų, augalui reikia ir mikroelementų, tokių kaip geležis, manganas, cinkas, kurių paprastai pakanka derlingame, humusingame dirvožemyje.
Jei pastebite, kad augalas auga lėtai, jo lapai yra smulkūs, blyškūs arba gelsvi (nors dirva pakankamai drėgna), tai gali būti maistinių medžiagų trūkumo požymis. Tokiu atveju galima pradėti papildomai tręšti. Geriausia rinktis subalansuotas, lėto atpalaidavimo trąšas arba skystas trąšas, skirtas lapiniams dekoratyviniams augalams, tačiau jas naudoti perpus silpnesnės koncentracijos nei nurodyta gamintojo rekomendacijose.
Tręšimo laikas ir dažnumas
Tinkamas laikas tręšti japoniškąjį papartį yra aktyvaus augimo periodas, kuris tęsiasi nuo pavasario iki vasaros vidurio. Tręšti reikėtų pradėti pavasarį, kai tik pasirodo nauji ūgliai. Pirmajam tręšimui puikiai tinka organinės trąšos, pavyzdžiui, plonas sluoksnis komposto, paskleistas aplink augalo pagrindą. Tai suteiks augalui lėtą ir ilgalaikį maistinių medžiagų šaltinį visam sezonui.
Jei naudojate mineralines trąšas, geriausia rinktis lėto atpalaidavimo granules, kurias pavasarį užtenka įterpti į dirvą vieną kartą. Jos palaipsniui tirps ir aprūpins augalą maistinėmis medžiagomis kelis mėnesius. Jei renkatės skystas trąšas, jomis galima laistyti augalą kas 4–6 savaites nuo pavasario iki liepos pabaigos. Visada laistykite augalą prieš tręšdami skystomis trąšomis, kad apsaugotumėte šaknis nuo nudeginimo.
Nuo vasaros pabaigos ir rudenį paparčių tręšti nebereikia. Papildomos maistinės medžiagos šiuo laikotarpiu gali paskatinti naujų lapų augimą, kurie nespės subręsti ir sukietėti iki šalnų ir bus pažeisti šalčio. Augalas turi palaipsniui pereiti į ramybės būseną ir ruoštis žiemai. Paskutinis „maitinimas” turėtų būti rudeninis mulčiavimas organinėmis medžiagomis, kurios per žiemą pamažu irs ir praturtins dirvą pavasariui.
Naujai pasodintų paparčių pirmaisiais metais tręšti nerekomenduojama. Jiems visiškai pakanka maistinių medžiagų, kurios buvo įterptos į dirvą sodinimo metu. Papildomas tręšimas gali pakenkti dar silpnai šaknų sistemai. Leiskite augalui pirmiausia gerai įsišaknyti ir adaptuotis naujoje vietoje, o tręšti pradėkite tik antraisiais augimo metais.
Tinkamų trąšų pasirinkimas
Renkantis trąšas japoniškajam paparčiui, pirmenybę reikėtų teikti organinėms trąšoms. Kompostas, biohumusas, perpuvęs mėšlas yra geriausi pasirinkimai. Šios trąšos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organinės trąšos atpalaiduoja maistines medžiagas lėtai, todėl nėra rizikos pertręšti augalą ir nudeginti jo šaknis. Pavasarinis mulčiavimas kompostu dažnai yra viskas, ko reikia sveikam paparčio augimui.
Jei vis dėlto renkatės mineralines trąšas, ieškokite subalansuotų formulių, kuriose azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) santykis yra panašus, pavyzdžiui, 10-10-10 arba 20-20-20. Svarbiausia taisyklė – naudoti perpus mažesnę koncentraciją, nei rekomenduojama kitiems sodo augalams. Paparčiai yra jautrūs druskų pertekliui dirvožemyje, kurį gali sukelti per intensyvus mineralinių trąšų naudojimas.
Geras pasirinkimas yra specializuotos trąšos, skirtos paparčiams arba rūgščią dirvą mėgstantiems augalams (pavyzdžiui, rododendrams ar azalijoms). Šių trąšų sudėtis yra pritaikyta specifiniams augalų poreikiams, jos dažnai turi ir būtinų mikroelementų, tokių kaip geležis, kuri padeda išlaikyti ryškią lapų spalvą. Visada atidžiai perskaitykite ir laikykitės naudojimo instrukcijų, bet atminkite paparčių jautrumą ir verčiau naudokite silpnesnį tirpalą.
Venkite trąšų su labai dideliu azoto kiekiu. Nors azotas skatina greitą lapų augimą, paparčiams tai nėra naudinga. Pernelyg greitai augantys lapai būna silpni, trapūs ir labiau pažeidžiami kenkėjų bei ligų. Subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas yra daug svarbesnis nei greitas augimas. Svarbiau yra stipri šaknų sistema ir tvirti, sveiki lapai.
Maistinių medžiagų trūkumo požymiai
Nors japoniškieji paparčiai nėra reiklūs, kartais ir jiems gali trūkti tam tikrų maistinių medžiagų, ypač jei jie auga skurdžioje, smėlingoje dirvoje arba vazonuose, kur maistinių medžiagų atsargos greitai išsenka. Vienas iš dažniausių požymių yra bendras augimo sulėtėjimas ir smulkūs, ne tokie vešlūs lapai, lyginant su ankstesniais metais. Tai gali rodyti bendrą maisto medžiagų stygių.
Blyški, gelsva lapų spalva gali signalizuoti apie azoto trūkumą. Azotas yra atsakingas už chlorofilo gamybą, kuris suteikia lapams žalią spalvą. Jei lapai, ypač senesni, pradeda gelsti, o nauji auga maži ir silpni, augalui greičiausiai trūksta azoto. Tokiu atveju padėtų tręšimas subalansuotomis trąšomis arba organinės medžiagos, pavyzdžiui, kraujamilčiai.
Geležies trūkumas, arba chlorozė, pasireiškia jaunų lapų geltonavimu, tačiau jų gyslos išlieka žalios. Tai dažniau pasitaiko, jei dirvožemis yra per daug šarminis, nes šarminėje terpėje augalas sunkiai pasisavina geležį. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų patikrinti ir pakoreguoti dirvožemio pH. Papildomai galima patręšti trąšomis su geležies chelatu, kurį augalas lengviau pasisavina.
Svarbu atskirti maistinių medžiagų trūkumo simptomus nuo kitų problemų. Pavyzdžiui, lapų geltonavimą gali sukelti ir perlaistymas, per didelis saulės kiekis ar ligos. Prieš pradedant tręšti, visada įvertinkite visas augimo sąlygas – drėgmę, šviesą, dirvožemio būklę. Dažnai problemą galima išspręsti pakoregavus laistymą ar perkėlus augalą į tinkamesnę vietą, o ne papildomai tręšiant.
Tręšimo patarimai auginantiems vazonuose
Paparčiai, auginami vazonuose ar konteineriuose, reikalauja reguliaresnio tręšimo nei augantys grunte. Laistant iš substrato nuolat išplaunamos maistinės medžiagos, todėl jų atsargas reikia periodiškai papildyti. Aktyvaus augimo periodu (pavasarį ir vasarą) vazonuose augančius paparčius reikėtų tręšti kas 4–6 savaites. Tam geriausiai tinka skystos, subalansuotos trąšos.
Labai svarbu nepertręšti vazonuose augančių augalų. Naudokite trąšas, atskiestas iki pusės rekomenduojamos normos. Prieš tręšiant, substratas turi būti drėgnas. Niekada netręškite sausos žemės, nes koncentruotas trąšų tirpalas gali nudeginti šaknis. Geriau patręšti silpnesniu tirpalu, bet dažniau, nei vieną kartą stipria doze.
Kas vienerius ar dvejus metus vazonuose augančius paparčius rekomenduojama persodinti į šviežią, derlingą substratą. Tai yra geriausias būdas atnaujinti maistinių medžiagų atsargas ir suteikti augalui daugiau erdvės augti. Persodinant galima apžiūrėti šaknis, pašalinti senas ar pažeistas ir, jei reikia, padalinti kerą. Po persodinimo augalo nereikėtų tręšti bent 4–6 savaites, kol jis adaptuosis naujoje aplinkoje.
Žiemą vazonuose auginamų paparčių tręšimas visiškai nutraukiamas. Augalas ilsisi, jo metabolizmas sulėtėja, todėl jam nereikia papildomų maistinių medžiagų. Tręšimas ramybės periodu gali sutrikdyti natūralų augalo ciklą ir jam pakenkti. Tręšimą galima atnaujinti tik pavasarį, kai pastebėsite naujo augimo požymius.
Fotó forrása: David J. Stang, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons
