Usninukas, moksliškai vadinamas Vanessa cardui, yra vienas žinomiausių ir labiausiai paplitusių migruojančių drugelių, aptinkamas beveik visame pasaulyje. Nors suaugęs, gėles lankantis drugelis gali būti laikomas naudingu dėl savo vaidmens apdulkinant, jo vikšras gali tapti reikšmingu žemės ūkio kenkėju. Usninuko vikšras yra polifagas, o tai reiškia, kad jis minta daugelio skirtingų augalų rūšių lapais, įskaitant tokius svarbius kultūrinius augalus kaip saulėgrąžos, soja ir įvairios daržovės. Efektyvios kontrolės pagrindas yra išsamus kenkėjo gyvensenos išmanymas ir prevencinių, integruotų augalų apsaugos strategijų taikymas.
Usninuko gyvenimo ciklas prasideda nuo patelių dedamų kiaušinėlių, kurie paprastai dedami po vieną ant mitybinių augalų lapų apatinės pusės. Išsiritę vikšrai nedelsdami pradeda maitintis ir aplink save suka būdingą voratinklį, kuris juos apsaugo nuo plėšrūnų ir nepalankių oro sąlygų. Vikšras yra juosvai pilkos spalvos su gelsvomis dėmėmis ir juostelėmis, o jo kūną dengia šakoti spygliai, kurie taip pat tarnauja kaip apsauga. Lervos stadija trunka maždaug nuo dviejų iki keturių savaičių, per kurias vikšras gali suėsti didelį lapų plotą, padarydamas didelę žalą augalo vystymuisi.
Žala labiausiai pasireiškia lapų graužimu, skeletavimu ir skylėjimu. Jauni vikšrai iš pradžių ėda tik lapo lakšto audinius, palikdami gyslas nepažeistas, o tai sukelia būdingą „skeletavimo“ vaizdą. Vikšrams augant, jie lapuose išgraužia vis didesnes ir netaisyklingesnes skyles, o esant dideliam užkrėtimui, gali sukelti visišką defoliaciją, dėl kurios drastiškai sumažėja augalo asimiliacijos plotas. Šis procesas stabdo augalo augimą, mažina derlių ir kelia rimtą grėsmę, ypač jauniems, besivystantiems augalams.
Prevencinės ir agrotechninės kontrolės priemonės
Efektyviausias ir aplinkai draugiškiausias būdas kovoti su usninuku yra prevencinių agrotechninių priemonių taikymas. Prevencijos tikslas yra sukurti kultūriniams augalams aplinką, kuri būtų kuo mažiau palanki kenkėjui įsikurti ir daugintis. Kruopščiai suplanuota ir nuosekliai vykdoma agrotechninė sistema pati savaime gali sumažinti žalą. Pavyzdžiui, kruopštus dirvožemio dirbimas ir subalansuotas tręšimas užtikrina stiprų ir sveiką pasėlį, kuris yra atsparesnis kenkėjų antpuoliams.
Svarbiausias kontrolės strategijos elementas yra efektyvi piktžolių kontrolė. Pagrindiniai usninuko mitybiniai augalai yra astrinių šeimos piktžolės, ypač usnių ir dagių rūšys (Cirsium, Carduus). Reguliarus laukų pakraščių, griovių ir pūdymų tvarkymas bei piktžolių pjovimas ar naikinimas prieš žydėjimą žymiai sumažina kenkėjui prieinamų kiaušinėlių dėjimo vietų ir pradinę lervų populiaciją. Taip galima užkirsti kelią kenkėjo dauginimuisi ant piktžolių ir vėlesniam plitimui į kultūrinius augalus.
Kitas prevencijos ramstis yra nuolatinis ir sistemingas stebėjimas. Usninuko migracijos laikotarpiu (paprastai pavasarį ir vasaros pradžioje) būtina reguliariai tikrinti pasėlius, ieškant drugelių, kiaušinėlių ir jaunų vikšrų. Anksti aptiktas nedidelis užkrėtimas leidžia imtis tikslinių ir mažiau drastiškų veiksmų, kol problema netapo masine. Feromoninių gaudyklių naudojimas gali padėti sekti drugelių skraidymą, taip prognozuojant numatomą vikšrų pasirodymo laiką, o tai padidina kontrolės laiko tikslumą.
Biologiniai ir biotechnologiniai sprendimai
Biologinė augalų apsauga remiasi usninuko natūralių priešų naudojimu ir vaidina vis svarbesnį vaidmenį integruotosios kenkėjų kontrolės (IPM) sistemose. Šis metodas siūlo aplinkai draugišką alternatyvą sintetiniams pesticidams, nes veikia tikslingai kenkėją, tuo pačiu tausodamas naudingus organizmus, pavyzdžiui, apdulkintojus. Biologinė kontrolė yra ekosisteminis požiūris, kuriuo siekiama išsaugoti biologinę įvairovę ir stiprinti natūralius reguliavimo procesus. Tai ilgainiui padeda sukurti stabilesnę ir atsparesnę žemės ūkio aplinką.
Vienas efektyviausių biotechnologinių ginklų prieš usninuko vikšrus yra preparatų, pagrįstų bakterija Bacillus thuringiensis (Bt), naudojimas. Ypač efektyvus yra kurstaki porūšis (Btk), kuris gamina baltymų kristalus (endotoksinus), specifiškai aktyvuojamus ir veikiančius drugių (Lepidoptera) lervų virškinimo sistemoje. Bt preparatai yra veiksmingiausi prieš jaunus, aktyviai mintančius vikšrus, todėl jų naudojimą reikia suplanuoti lervų ritimosi pradžioje, kad būtų pasiektas maksimalus efektyvumas. Šios priemonės yra nekenksmingos žmonėms, stuburiniams gyvūnams ir daugumai netikslinių organizmų.
Natūralių priešų, tokių kaip plėšrūnai ir parazitoidai, vaidmens didinimas taip pat yra labai svarbus. Daugelis parazitinių vapsvų ir auksaakių rūšių, taip pat plėšriosios blakės ir boružės, minta usninuko kiaušinėliais ir lervomis. Užtikrinant šiems naudingiems organizmams buveines ir maisto šaltinius, pavyzdžiui, sodinant žydinčias juostas ar vengiant plataus spektro insekticidų naudojimo, galima žymiai padidinti natūralios biologinės kontrolės efektyvumą. Ši strategija padeda sumažinti pesticidų naudojimą ir sukurti tvaresnę ūkininkavimo sistemą.
Cheminės kontrolės principai ir laikas
Cheminė kontrolė turėtų būti taikoma tik tada, kai prevencinės ir biologinės priemonės nebepakankamos, o žalos lygis pasiekia ekonominės žalos slenkstį. Šiuolaikinės augalų apsaugos pagrindinis principas yra tas, kad insekticidų naudojimas turėtų būti paskutinė priemonė integruotosios kenkėjų kontrolės (IPM) piramidėje. Nereikalingas ar per didelis chemikalų naudojimas yra ne tik brangus, bet ir gali pakenkti aplinkai, sunaikinti naudingus organizmus ir sukelti kenkėjų atsparumą. Todėl sprendimas purkšti visada turi būti pagrįstas išsamiu stebėjimu ir realiu kenkėjų spaudimu.
Jei cheminė intervencija tampa neišvengiama, sėkmei lemiamas yra tinkamos veikliosios medžiagos pasirinkimas ir teisingas laikas. Reikėtų teikti pirmenybę selektyviems insekticidams, kurie yra veiksmingi prieš drugių vikšrus, bet kuo mažiau kenkia bitėms, boružėms ir kitiems naudingiems vabzdžiams. Kontrolė turėtų būti nukreipta prieš jaunas lervų stadijas (L1-L3), nes jos yra jautriausios chemikalams ir dar nepadarė didelės ekonominės žalos. Gydymo efektyvumas prieš senesnius vikšrus ir drugelius žymiai sumažėja.
Purškiant reikia laikytis atsakingos augalų apsaugos praktikos, siekiant užtikrinti maksimalų efektyvumą ir minimalų poveikį aplinkai. Būtina griežtai laikytis produkto etiketėje nurodytų dozavimo, vandens kiekio ir laukimo laikotarpio reikalavimų. Purkšti rekomenduojama anksti ryte arba vėlai vakare, kai vėjas silpnas, temperatūra žemesnė, o apdulkintojų aktyvumas sumažėjęs. Tinkamos purškimo technikos naudojimas užtikrina tolygų preparato pasiskirstymą ant augalo paviršiaus ir sumažina nunešimo riziką.
