Triskiautė slyva, dar vadinama dekoratyvine slyva, yra nuostabus, pavasarį gausiai žydintis dekoratyvinis krūmas, kuris, tinkamai prižiūrimas, džiugina mus savo išvaizda metai iš metų. Nors tai yra gana atspari rūšis, sėkmingas žiemojimas yra labai svarbus norint užtikrinti augalo sveikatą ir gausų žydėjimą kitais metais. Pasiruošimo procesas neprasideda tik atėjus šalnoms; būtinus veiksmus turime atlikti daug anksčiau, rudenį. Kruopštus pasiruošimas apima tinkamą tręšimą, genėjimą ir augalo aplinkos optimizavimą, kad jis kuo mažiau streso patirtų per žiemos negandas. Taigi sėkmingas žiemojimas yra sudėtingo, daugiapakopio proceso rezultatas, į kurį turėtų atsižvelgti kiekvienas triskiautės slyvos savininkas.
Pasiruošimas žiemojimui prasideda jau vasaros pabaigoje, ankstyvą rudenį, aprūpinant augalą tinkamomis maistinėmis medžiagomis. Šiuo laikotarpiu reikėtų vengti trąšų, kuriose gausu azoto, nes jos skatintų naujų ūglių augimą, kurie nespėtų subręsti iki šalnų ir todėl lengvai nukentėtų nuo šalčio. Vietoj to, reikėtų pabrėžti preparatus, kuriuose gausu kalio, kurie skatina ūglių brendimą, stiprina ląstelių sieneles ir žymiai pagerina augalo atsparumą šalčiui. Kalis taip pat padeda reguliuoti vidinę augalo vandens pusiausvyrą, o tai yra labai svarbu norint išvengti žiemos išdžiūvimo. Taigi, kruopštus rudeninis tręšimas, kuriame vyrauja kalis, padeda pagrindus triskiautės slyvos atsparumui šaltaisiais mėnesiais.
Jauni, neseniai pasodinti egzemplioriai yra ypač jautrūs žiemos šalčiams, todėl jų apsaugai reikia skirti ypatingą dėmesį. Pirmaisiais metais ypač svarbi šaknų apsauga, kurią lengviausia pasiekti apkaupiant žemėmis aplink kamieną. Tam tikslui galima naudoti subrendusį kompostą, lapus ar net specialią mulčio medžiagą, kurią reikia paskleisti mažiausiai 15–20 centimetrų storio sluoksniu aplink augalo kamieną. Šis izoliacinis sluoksnis apsaugo šaknies kaklelį ir skiepijimo vietą nuo peršalimo, o tai yra jautriausia augalo dalis, ypač aukštakamienių veislių atveju. Pavasarį, praėjus šalnų pavojui, mulčio sluoksnį reikia atsargiai nuimti, kad dirvožemis sušiltų ir augalas galėtų pradėti augti su nauja jėga.
Vazonuose auginamų triskiaučių slyvų žiemojimas skiriasi nuo tų, kurios auginamos atvirame grunte, nes jų šaknų sistema yra daug labiau veikiama temperatūros svyravimų ir peršalimo pavojaus. Šiuos augalus žiemą būtinai reikia perkelti į vėsią vietą, kurioje nėra šalčio. Ideali žiemojimo vieta yra nešildomas garažas, rūsys ar apsaugota, dengta terasa, kur temperatūra nuolat laikosi tarp 0 ir 10 laipsnių Celsijaus. Svarbu, kad žiemojimo metu būtų užtikrintas minimalus laistymas, tik tiek, kad žemės gumulas visiškai neišdžiūtų, tačiau reikia vengti perlaistymo, nes tai gali sukelti šaknų puvinį. Jų šviesos poreikis šiuo ramybės laikotarpiu yra minimalus, tačiau reikėtų vengti ir visiškos tamsos.
Rudeninio genėjimo vaidmuo ir svarba
Rudeninio genėjimo klausimas dalija sodininkus, tačiau triskiautės slyvos atveju laiku ir profesionaliai atliktas genėjimas gali prisidėti prie sėkmingo žiemojimo ir pavasarinio atsinaujinimo. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra stiprus, formuojamasis genėjimas, o tam tikra sanitarinė ir paruošiamoji procedūra. Jos metu pirmiausia reikia pašalinti nudžiūvusias, sergančias ar pažeistas šakas, kurios ramybės laikotarpiu galėtų tapti infekcijos šaltiniu. Be to, verta nupjauti ir silpnus, nesubrendusius ūglius, nes tai yra augalo dalys, labiausiai veikiamos žiemos šalčių, o jų nušalimas be reikalo apkrautų krūmą.
Optimalus laikas genėti yra laikotarpis po lapų nukritimo, bet prieš prasidedant stiprioms šalnoms. Tai paprastai būna spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje, tačiau gali skirtis priklausomai nuo oro sąlygų. Per ankstyvas genėjimas gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie žiemą tikrai nušaltų. Per vėlyvas, jau esant šalčiui, atliktas genėjimas gali padaryti augalui žaizdas, kurios sunkiau gyja ir gali atverti kelią patogenams. Genėjimui visada naudokite švarius, aštrius įrankius, kad pjūvio paviršiai būtų lygūs, taip sumažinant infekcijos riziką ir skatinant greitesnį žaizdų gijimą.
Genėjant reikia atkreipti dėmesį ir į lajos vėdinimo užtikrinimą. Per tankiose šakose oras negali tinkamai cirkuliuoti, o tai žiemos, drėgnesniu laikotarpiu, skatina grybelinių ligų vystymąsi. Pašalinkite kryžmai augančias, viena į kitą besitrinančias šakas, kad išvengtumėte žievės pažeidimų, kurie taip pat yra patogenų patekimo vartai. Vėdinama, permatoma laja greičiau džiūsta ir yra mažiau veikiama žiemos kritulių, pavyzdžiui, storos sniego dangos, kuri gali sukelti šakų lūžius, apkrovos.
Aukštakamienių triskiaučių slyvų atveju genėjimas reikalauja ypatingo atidumo, nes lajos formos išsaugojimas yra labai svarbus estetiniu požiūriu. Čia taip pat svarbiausia yra sanitarinis genėjimas, tačiau be to, reikia atsižvelgti ir į lajos pusiausvyrą. Galimus laukinius ūglius, kurie išauga iš poskiepio žemiau skiepijimo vietos, reikia pašalinti nuo pat pagrindo, nes jie atimtų energiją iš kilniosios dalies. Po genėjimo didesnius pjūvius verta aptepti sodo tepalu, kad apsaugotume augalą nuo infekcijų ir paskatintume kaliaus susidarymą.
Praktiniai žiemos apsaugos žingsniai
Atvirame grunte pasodintos triskiautės slyvos, ypač jaunesni egzemplioriai ir aukštakamienės veislės, yra ypač pažeidžiamos žiemos saulės sukeliamų šalčio pažeidimų. Šį reiškinį sukelia dienos atšilimo ir nakties šalnų kaita, kuri gali sukelti išilginį žievės įtrūkimą. Veiksmingiausias būdas to išvengti yra kamieno balinimas, kuris dėl baltos spalvos šviesą atspindinčio poveikio sumažina įšilimą, taip sušvelnindamas temperatūros svyravimus. Alternatyvus sprendimas – kamieną apvynioti džiuto audiniu, nendrių kilimėliu ar specialiu, tam skirtu kamieno apsaugos gaubtu, kuris taip pat izoliuoja ir apsaugo nuo mechaninių pažeidimų.
Žiemos krituliai, ypač sunkus, šlapias sniegas, gali padaryti didelę žalą triskiautės slyvos šakoms. Dėl sniego svorio šakos gali linkti ir net lūžti, o tai žymiai pablogina augalo estetinę vertę ir sveikatą. Norint to išvengti, po didesnių snygių verta atsargiai nupurtyti sniegą nuo krūmo šakų minkšta šluota. Krūmo formos triskiaučių slyvų atveju prieš žiemojimą šakas galima laisvai surišti, taip sukuriant kompaktiškesnę formą, kuri geriau atlaiko sniego slėgį ir yra mažiau linkusi lūžti.
Nors augalas yra ramybės būsenoje, negalima visiškai pamiršti ir žiemos laistymo, ypač švelnesniais, bešalčiais laikotarpiais. Žiemos išdžiūvimas, dar vadinamas fiziologine sausra, kelia rimtą pavojų, kai augalas negali paimti vandens iš įšalusios dirvos, o saulė ir vėjas garina drėgmę iš ūglių. Todėl ilgai trunkančiomis bešaltėmis dienomis, kai viršutinis dirvožemio sluoksnis atitirpsta, verta saikingai palaistyti triskiautės slyvos šaknis, kad šaknų sistema gautų reikiamo vandens. Tai ypač svarbu vazonuose žiemojantiems augalams, kurių žemės gumulas greičiau išdžiūsta.
Žiemos apsaugos dalis yra ir profilaktinė apsauga nuo kenkėjų ir ligų. Purškimas, atliekamas ramybės laikotarpiu po lapų nukritimo, yra būtinas sėkmingam peržiemojimui. Tam tikslui galima naudoti vario arba aliejaus turinčius preparatus, kurie veiksmingai sunaikina ant šakų ir žievės plyšiuose besislepiančių kenkėjų (pavyzdžiui, skydamarių, amarų) žiemojančias formas ir grybelinių ligų (pavyzdžiui, moniliozės) sporas. Purškimą reikia atlikti sausu, bešalčiu oru, kruopščiai ir ant visų augalo dalių, kad purškalas pasiektų ir paslėptas vietas.
Pasiruošimas pavasario pabudimui
Artėjant žiemos pabaigai, dienoms ilgėjant ir temperatūrai pradedant kilti, triskiautė slyva pamažu bunda iš žiemos miego. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu ypač svarbi kruopšti priežiūra, kad augalas sklandžiai pradėtų naują vegetacijos sezoną. Žiemojimui naudotų apsauginių dangų, tokių kaip kamieno apsaugos gaubtai ar mulčias, nereikėtų nuimti per anksti. Palaukime, kol stiprių naktinių šalnų pavojus galutinai praeis, o tai paprastai būna kovo viduryje ar pabaigoje. Per ankstyvas atidengimas dėl staigių temperatūros pokyčių gali pakenkti pumpurams ir kamienui.
Kai tik oras tampa stabiliai šiltesnis ir šalnų pavojus praeina, ateina laikas pavasariniam genėjimui. Šis genėjimas jau skirtas formavimui ir žydėjimą skatinančiai procedūrai, skirtingai nuo rudeninio sanitarinio genėjimo. Tuomet reikia pašalinti galimai žiemą nušalusius, nudžiūvusius ar pažeistus šakų galus, taip pat silpnus ūglius, augančius į lajos vidų. Pavasarinio genėjimo tikslas – sukurti vėdinamą, estetišką lajos formą, kuri užtikrintų, kad kiekviena žydinti šaka gautų pakankamai saulės šviesos, taip maksimalizuojant žiedų derlių. Genėjimą visada reikia atlikti prieš pumpurų sprogimą.
Pavasario pabudimui augalui reikia energijos, todėl praėjus šalnoms reikia pasirūpinti tinkamu tręšimu. Subalansuotų, kompleksinių, lėtai tirpstančių trąšų išbarstymas ant dirvožemio aplink šaknis padės suaktyvinti šaknų sistemos veiklą ir palaikys intensyvų ūglių ir žiedų formavimąsi. Šiuo laikotarpiu ypač svarbų vaidmenį atlieka azotas, tačiau sveikam augalo vystymuisi būtini ir fosforas bei kalis. Subrendusio komposto ar organinių trąšų naudojimas ne tik suteikia maistinių medžiagų, bet ir pagerina dirvožemio struktūrą bei jo gebėjimą sulaikyti vandenį.
Galiausiai, pavasario laikotarpiu skirkite ypatingą dėmesį augalo vandens poreikiui. Pumpurų sprogimas ir žydėjimas reikalauja didelio vandens kiekio, todėl pavasarį, kai mažai kritulių, gali prireikti reguliaraus laistymo. Laikykite dirvožemį tolygiai drėgną, bet venkite stovinčio vandens. Vazonuose žiemojusius augalus palaipsniui pratinkite prie lauko sąlygų; iš pradžių juos pastatykite šešėlyje, apsaugotoje vietoje, ir tik po kelių dienų perkelkite į galutinę, saulėtą vietą. Šis kruopštus perėjimas padės išvengti lapų nudegimo ir augalo patiriamo streso, užtikrinant nuostabų ir ilgai trunkantį pavasarinį žydėjimą.
