Phalaenopsis genties orchidėjos, geriau žinomos kaip plaštakinės orchidėjos, yra vieni populiariausių kambarinių augalų pasaulyje dėl savo kelis mėnesius trunkančio, įspūdingo žydėjimo ir palyginti paprastos priežiūros. Tačiau, kad šios tropinės gražuolės metai iš metų rodytų geriausią savo formą, būtina suprasti jų maistinių medžiagų poreikius ir išmokti teisingos, sąmoningos tręšimo praktikos. Daugelis daro klaidą arba visiškai pamiršdami tręšti, arba persistengdami, o tai abiem atvejais lemia augalo skurdinimą. Tinkama mityba yra ne tik gausaus žydėjimo garantas, bet ir kertinis akmuo bendrai augalo sveikatai, atsparumui ligoms ir ilgaamžiškumui.
Plačtakinės orchidėjos gamtoje gyvena kaip epifitai, o tai reiškia, kad jos neauga dirvožemyje, o įsikuria ant kitų augalų, paprastai ant medžių šakų ir kamienų, neparazituodamos jų. Šis gyvenimo būdas iš esmės lemia jų maistinių medžiagų įsisavinimo strategiją, nes jų šaknys neturi nuolatinio sąlyčio su maistinėmis medžiagomis turtingu dirvožemiu. Vietoj to, jos savo poreikius tenkina iš lietaus vandens, tekančio nuo medžių ir turtingo organinių medžiagų, tokių kaip pūvančios lapijos ir samanos, taip pat iš oro drėgmės ir skraidančių dulkių. Ši natūrali aplinka yra ypač laidi orui, o maistinių medžiagų koncentracija yra maža, tačiau jos nuolat prieinamos augalui, prie ko jis puikiai prisitaikė.
Orchidėjų šaknų sistemos struktūra taip pat atspindi šį ypatingą gyvenimo būdą. Šaknis dengia kempinės pavidalo, balkšvai sidabrinis sluoksnis, vadinamas velamenu, kuris atlieka lemiamą vaidmenį žaibiškai sugeriant ir kaupiant vandenį bei jame ištirpusias maistines medžiagas. Iš vazono išaugančios oro šaknys ne tik tarnauja augalui pritvirtinti, bet ir aktyviai dalyvauja sugeriant drėgmę bei maistines medžiagas, o dėl jose esančio chlorofilo netgi padeda fotosintezei. Svarbu paminėti simbiotinį ryšį tarp šaknų ir mikorizinių grybų, kurie gamtoje padeda atpalaiduoti ir įsisavinti maistines medžiagas, ypač fosforą, kurį mes turime kompensuoti dirbtiniuose substratuose subalansuotu tręšimu.
Natūralioje aplinkoje orchidėjų maistinių medžiagų šaltinis yra sudėtinga, lėtai yranti organinė sistema. Lietaus vanduo, tekėdamas per medžių lajas, išplauna ant lapų nusėdusias dulkes, mineralines medžiagas iš pūvančių žievės gabalėlių ir azotą bei fosforą iš paukščių ir kitų smulkių gyvūnų išmatų. Ši „sriuba“, skurdi maistinėmis medžiagomis, bet nuolat tekanti, aprūpina augimui ir žydėjimui reikalingais elementais būtent tinkamos, atskiestos koncentracijos. Maistinių medžiagų prieinamumas yra cikliškas, gausesnis lietingesniais laikotarpiais, o tai sutampa su augalo augimo periodu.
Kai auginame plaštakinę orchidėją namuose, vazone, turime dirbtinai modeliuoti šį natūralų maistinių medžiagų ciklą. Sodinimo substratas, sudarytas iš pušies žievės, kokoso pluošto ar samanų, pats savaime beveik neturi jokių maistinių medžiagų, o tik užtikrina augalo pritvirtinimą ir šaknų aeraciją. Vandentiekio vanduo, nors ir gali turėti ištirpusių mineralinių medžiagų, jo sudėtis toli gražu nėra ideali, o didelis chloro ar druskų kiekis ilgainiui gali pakenkti jautrioms šaknims. Būtent todėl būtinas reguliarus ir profesionalus tręšimas, kuriuo užtikriname visas tas makro- ir mikroelementų, kurių plaštakinei orchidėjai reikia sveikam vystymuisi kambario sąlygomis.
Makro- ir mikroelementų vaidmuo plaštakinės orchidėjos vystymuisi
Augalams būtinos maistinės medžiagos skirstomos į dvi pagrindines grupes: makroelementus ir mikroelementus. Makroelementų reikia didesniais kiekiais, ir čia priklauso trys svarbiausi elementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas pirmiausia yra atsakingas už vegetatyvinių dalių, t. y. naujų lapų ir ūglių, augimą, o jo trūkumas lemia augimo sustojimą ir apatinių lapų pageltimą. Fosforas yra labai svarbus stipriam šaknų sistemos vystymuisi, energiją kaupiančių molekulių (ATP) formavimuisi ir žiedpumpurių formavimosi skatinimui. Kalis, kaip tam tikras „džokerio“ elementas, gerina bendrą gyvybingumą, augalų audinių tvirtumą, vandens apykaitos reguliavimą ir atsparumą ligoms.
Be pagrindinių makroelementų, yra ir antrinių makroelementų, kurių augalui taip pat reikia palyginti dideliais kiekiais. Čia priklauso kalcis (Ca), magnis (Mg) ir siera (S). Kalcis yra būtinas ląstelių sienelių struktūros stabilumui ir sveikų naujų ląstelių, ypač šaknų galiukų, vystymuisi. Magnis yra fotosintezės variklis, nes jis yra centrinis chlorofilo molekulės atomas, o jo trūkumo atveju lapai rodo būdingą pageltimą tarp gyslų. Siera yra daugelio svarbių aminorūgščių ir fermentų sudedamoji dalis, todėl atlieka esminį vaidmenį augalo medžiagų apykaitos procesuose ir baltymų sintezėje.
Mikroelementų, arba mikroelementų, kaip rodo jų pavadinimas, reikia tik labai mažais kiekiais, tačiau jų trūkumas gali sukelti tokius pat sunkius fiziologinius sutrikimus kaip ir makroelementų trūkumas. Svarbiausi mikroelementai yra geležis (Fe), manganas (Mn), cinkas (Zn), varis (Cu), boras (B) ir molibdenas (Mo). Geležis, pavyzdžiui, yra būtina chlorofilo susidarymui, o jos trūkumas sukelia jauniausių lapų blyškų pageltimą. Boras padeda įsisavinti kalcį ir atlieka svarbų vaidmenį gėlių apvaisinime ir ląstelių dalijimesi. Šių elementų trūkumas dažnai atsiranda dėl substrato su netinkamu pH, kuris trukdo juos įsisavinti.
Sėkmingo maistinių medžiagų papildymo raktas yra maistinių medžiagų pusiausvyros palaikymas. Ant orchidėjų trąšų etikečių dažnai matomi trys skaičiai, pavyzdžiui, 20-20-20, kurie nurodo azoto, fosforo ir kalio procentinį santykį (NPK santykis). Subalansuotos trąšos su 20-20-20 santykiu paprastai tinka aktyvaus augimo laikotarpiu. Žydėjimui skatinti gali būti veiksminga formulė su didesniu fosforo kiekiu (pvz., 10-30-20). Svarbu žinoti, kad tarp atskirų elementų gali kilti sąveika: per didelis vieno elemento kiekis gali trukdyti kitam įsisavinti (antagonizmas), o kiti elementai padeda vieni kitiems būti panaudotiems (sinergizmas). Todėl subalansuotų, kompleksinių trąšų naudojimas visada yra geresnis pasirinkimas nei preparatų, kuriuose yra tik vienas ar keli elementai.
Praktinis vadovas plaštakinės orchidėjos tręšimui
Tinkamų trąšų pasirinkimas yra pirmas ir svarbiausias žingsnis sėkmingos mitybos link. Būtinai rinkitės skystas trąšas, specialiai sukurtas orchidėjoms, nes jų sudėtis ir koncentracija pritaikyta jautriai šių augalų šaknų sistemai. Bendrosios paskirties trąšos, skirtos kambariniams augalams, dažnai turi per didelę druskų koncentraciją ir azoto formą (karbamidą), kurią epifitinių orchidėjų šaknyse gyvenantys mikroorganizmai gali perdirbti tik su sunkumais. Geriausios orchidėjų trąšos yra be karbamido ir turi azotą nitratų ir amonio pavidalu, be to, be makroelementų, jos taip pat aprūpina reikiamais mikroelementais chelato pavidalu, o tai palengvina jų įsisavinimą.
Dėl tręšimo dažnumo ir koncentracijos tarp orchidėjų augintojų paplitusi auksinė taisyklė „weakly, weekly“, t. y. „tręšk silpnai, kas savaitę“. Praktiškai tai reiškia, kad naudojame tik pusę ar ketvirtadalį gamintojo etiketėje rekomenduojamos dozės, bet ją pridedame į vandenį beveik kiekvieną kartą laistydami aktyvaus augimo laikotarpiu. Pavasarį ir vasarą, kai augalas augina naujus lapus ir šaknis, šis reguliarus, bet silpnas maistinių medžiagų papildymas yra idealiausias. Žiemos, tamsesniais mėnesiais, kai augalo augimas sulėtėja, tręšimą reikėtų retinti (pvz., kas trečią-ketvirtą laistymą) arba net visiškai nutraukti, kad būtų išvengta žalingo druskų kaupimosi substrate.
Tinkamas skystų trąšų panaudojimas yra labai svarbus siekiant apsaugoti jautrias šaknis. Niekada nelaistykite sauso substrato tiesiogiai trąšų tirpalu, nes didelė, staigi druskų koncentracija gali nudeginti šaknis. Teisinga procedūra yra pirmiausia kruopščiai perplauti substratą švariu, kambario temperatūros (pageidautina minkštu) vandeniu, kad velameno sluoksnis prisigertų drėgmės. Po to, maždaug po pusvalandžio, galite naudoti jau iš anksto paruoštą, atskiestą skystų trąšų tirpalą, kruopščiai juo sudrėkindami substratą. Kitas patikrintas metodas yra mirkymas, kai vazoną kelioms minutėms įstatote į dubenį su atskiestu skystų trąšų tirpalu, o po to leidžiate jam gerai nuvarvėti.
Yra ypatingų gyvenimo situacijų, kai tręšimo rutiną reikia keisti. Šviežiai persodintos orchidėjos niekada netręškite bent 4-6 savaites, kad šaknys turėtų laiko atsigauti ir užgyti galimiems pažeidimams. Kai augalas žydi, galite tęsti silpną tręšimą, kad suteiktumėte energijos žiedams palaikyti, tačiau daugelis šiuo metu pereina prie trąšų su šiek tiek didesniu fosforo ir kalio kiekiu. Jei šaknų sistema yra pažeista ar pūvanti, maistinių medžiagų įsisavinimas per šaknų zoną yra sutrikdytas. Tokiu atveju, kaip laikinas sprendimas, gali būti svarstomas ir lapų tręšimas, kai labai atskiestas trąšų tirpalas purškiamas ant lapų apačios, tačiau tai ilgainiui nepakeičia mitybos per sveiką šaknų sistemą.
Netinkamos mitybos požymiai ir problemų sprendimas
Maistinių medžiagų trūkumo simptomai gali būti įvairūs ir dažnai painiojami su kitų auginimo klaidų požymiais. Vienas iš labiausiai paplitusių požymių yra lapų pageltimas, t. y. chlorozė, kurios raštas gali nurodyti trūkstamą elementą. Azoto trūkumas paprastai prasideda ant senesnių, apatinių lapų, nes augalas perkelia mobilųjį azotą į jaunesnius ūglius. Priešingai, geležies trūkumas, nes geležis augale yra nejudri, sukelia naujausių, jauniausių lapų blyškumą ir pageltimą, o gyslos lieka žalios. Fosforo trūkumas gali pasireikšti augimo sustojimu, tamsia, melsvai žalia lapų spalva ir žydėjimo nebuvimu.
Per didelis tręšimas yra bent jau toks pat pavojingas, jei ne pavojingesnis, kaip maistinių medžiagų trūkumas ir gali sukelti negrįžtamą žalą. Pagrindinis simptomas yra šaknų pažeidimas: šaknų galiukai paruduoja, išdžiūsta, „nudega“ nuo didelės druskų koncentracijos, o velameno sluoksnis atsiskiria nuo šaknies. Požymiai gali atsirasti ir ant lapų, paprastai lapų galiukų ir kraštų parudavimo ir išdžiūvimo pavidalu. Ant substrato paviršiaus ir vazono krašto gali nusėsti gelsvai balti, miltelių pavidalo druskų kristalai, kurie aiškiai rodo susikaupusias mineralines druskas. Sunkiais atvejais pažeista šaknų sistema nebegali įsisavinti vandens, ir augalas, nepaisant gausaus laistymo, rodo dehidratacijos požymius.
Teisingas problemos nustatymas yra būtinas veiksmingai intervencijai. Prieš įtardami maistinių medžiagų trūkumą, visada patikrinkite šaknų sistemos būklę, nes pūvančios, negyvos šaknys negali įsisavinti maistinių medžiagų ir todėl rodo trūkumo simptomus net tada, kai substrate būtų pakankamai maistinių medžiagų. Atsargiai išimkite augalą iš vazono ir apžiūrėkite šaknis: sveika šaknis yra mėsinga, tvirta, drėgna žalios arba sidabrinės spalvos. Jei įtariate per didelį tręšimą, pirmas ir svarbiausias žingsnis yra nedelsiant nutraukti tręšimą. Po to reikia kruopščiai perplauti substratą: įdėkite vazoną į kriauklę ir kelias minutes per jį leiskite tekėti dideliam kiekiui drungno, švaraus vandens, kad išplautumėte perteklines, susikaupusias druskas.
Geriausia strategija išvengti problemų yra prevencija. Nuosekli tręšimo rutina, pagrįsta principu „silpnai, bet dažnai“, sumažina perdozavimo riziką, tuo pačiu nuolat aprūpindama augalą reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Gera praktika yra kartą per mėnesį ar du praleisti tręšimą ir vietoj to laistyti tik švariu vandeniu ir kruopščiai perplauti substratą, kad būtų išvengta druskų kaupimosi. Nuolat stebėkite savo augalą – lapų spalvą, naujų ūglių augimo tempą, šaknų būklę – ir maistinių medžiagų papildymą visada pritaikykite prie jo dabartinės būklės ir metų laiko. Sveika, gerai pamaitinta plaštakinė orchidėja metai iš metų atsidėkos jums gausiu žydėjimu.
