Melsvė (Hosta) yra vienas iš populiariausių ir universaliausių daugiamečių augalų, skirtų šešėlingiems sodo kampeliams. Jos lapų formų, spalvų ir tekstūrų įvairovė yra beveik neprilygstama, svyruojanti nuo nykštukinių, kelių centimetrų dydžio veislių iki milžiniškų, dramatišką poveikį sukuriančių egzempliorių, viršijančių metrą. Tinkamai prižiūrima, ji gali dešimtmečius puošti mūsų sodą, kasmet tapdama vis vešlesniu ir įspūdingesniu krūmu. Sėkmingo auginimo paslaptis nėra sudėtinga, ji pagrįsta vos kelių pagrindinių poreikių supratimu ir patenkinimu, o juos žinodamas kiekvienas gali užsiauginti gausų ir sveiką augalyną. Už priežiūrą ji kasmet vasaros viduryje atsidėkoja grakščiais, varpelio formos, violetiniais arba baltais žiedais ant elegantiškų stiebų.
Rinkdamiesi vietą melsvėms, svarbiausias veiksnys yra užtikrinti tinkamą šviesos kiekį. Nors jų pavadinimas rodo atsparumą šešėliui, visišką, gilų šešėlį ilgainiui gerai pakenčia tik nedaugelis veislių; čia jų augimas sulėtėja, o lapų spalva nebūna tokia ryški. Ideali vieta joms yra filtruota šviesa, pavyzdžiui, po lapuočiu medžiu, kur saulės spinduliai jas pasiekia tik lopais, arba rytinėje lysvėje, kur jos gauna tik švelnią rytinę saulę. Margalapės veislės, ypač tos, kurias puošia geltonos ir baltos dalys, reikalauja daugiau šviesos, kad išlaikytų savo raštą, tačiau ir jos turi vengti kaitrios vidurdienio saulės, kuri gali nudeginti jų lapus. Priešingai, melsvalapės veislės reikalauja daugiausiai šešėlio, nes vaškinis sluoksnis ant jų lapų, suteikiantis melsvą atspalvį, stiprioje saulės šviesoje gali suplonėti, o lapas pažaliuoti.
Dirvožemio kokybė taip pat yra esminis veiksnys sveikam melsvių vystymuisi. Jų natūralioje buveinėje, Tolimųjų Rytų miškuose, jos auga maistinių medžiagų turtingame, gerai vandenį sulaikančiame, bet kartu ir purios struktūros dirvožemyje. Šią aplinką turime stengtis atkurti ir savo sode, todėl geriausia, jei dirvožemis yra turtingas humuso, šiek tiek rūgštus arba neutralus (pH 6,5–7,5). Prieš sodinant patartina dirvą giliai sukasti ir gausiai įterpti subrendusio komposto, perpuvusio mėšlo ar durpių, kas ne tik aprūpins būtinomis maistinėmis medžiagomis, bet ir pagerins dirvožemio vandens režimą bei struktūrą. Stovintį vandenį ir visišką išdžiūvimą jos vienodai blogai toleruoja, todėl geras drenažas yra būtinas, ypač molinguose, sunkiuose dirvožemiuose, kur šaknys gali lengvai pradėti pūti.
Renkantis veislę, verta atsižvelgti į mūsų sodo ypatybes ir norimą estetinį efektą. Milžiniškos veislės, tokios kaip „Sum and Substance“ ar „Empress Wu“, geriausiai atsiskleidžia kaip soliteriai, t. y. pasodintos pavieniui, sukurdamos dramatišką akcentą lysvėje. Vidutinio dydžio veislės, tokios kaip klasikinė „Francee“ ar „Patriot“, puikiai tinka apvadams formuoti arba sodinti šalia kitų šešėlį mėgstančių daugiamečių augalų, pavyzdžiui, paparčių, plautės ar astilbės. Miniatiūrinės melsvės, tokios kaip „Blue Mouse Ears“, puikiai tinka alpinariumams, vazonams arba sodinti lysvės priekyje, kur iš arti galima grožėtis jų mažais, tobulos formos lapais. Nepamirškime ir žiedų; nors mes jas auginame pirmiausia dėl lapijos, kai kurios veislės, pavyzdžiui, Hosta plantaginea, vasaros pabaigoje išleidžia itin kvapnius žiedus.
Sodinimas ir dirvožemio paruošimas
Idealus laikas sodinti melsves yra pavasaris, kai praeina šalnų pavojus, o dirvožemis dar pakankamai drėgnas. Sodinimas ankstyvą rudenį taip pat gali būti sėkmingas, suteikiantis augalui laiko įsišaknyti prieš prasidedant žiemai. Auksinė sodinimo duobės dydžio taisyklė yra ta, kad ji visada turi būti platesnė nei gilesnė, nes melsvių šaknų sistema labiau plečiasi į šonus. Duobės gylis turėtų būti toks pat kaip vazono, kuriame pirkome augalą, tačiau plotis turėtų būti bent pusantro ar net du kartus didesnis. Taip užtikrinsime, kad besiplečiančios šaknys galės skverbtis į purų, įdirbtą dirvožemį, o tai palengvins jų augimą ir maistinių medžiagų įsisavinimą.
Tinkamas dirvožemio paruošimas ir pagerinimas yra ilgalaikės sėkmės raktas. Iškastą žemę kruopščiai sumaišykite su organinėmis medžiagomis; šiam tikslui geriausiai tinka subrendęs mėšlas, kokybiškas kompostas arba lapų kompostas. Šios medžiagos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis pradiniu laikotarpiu, bet ir žymiai pagerina dirvožemio struktūrą, padarydamos jį puresnį ir padidindamos jo vandens sulaikymo gebą. Esant molingam, sunkiam dirvožemiui, šiek tiek smėlio ar smulkaus žvyro pridėjimas gali padėti pagerinti drenažą, o per daug smėlingą dirvožemį galime padaryti geriau sulaikantį vandenį, pridėdami durpių. Tikslas yra sukurti terpę, kuri išliktų drėgna, bet kurioje niekada nestovėtų vanduo.
Pats sodinimo procesas yra paprastas, tačiau reikia atkreipti dėmesį į keletą detalių. Atsargiai išimkite augalą iš vazono ir, jei šaknys per daug susisukusios (šaknų kamuolys), švelniai atlaisvinkite jas pirštais. Padėkite augalą duobės centre taip, kad jo pagrindas, kur lapai susitinka su šaknimis (karūnėlė), būtų viename lygyje su aplinkiniu dirvožemiu arba šiek tiek aukščiau. Jei pasodinsite per giliai, karūnėlė gali pradėti pūti, o tai lems augalo žūtį. Supilkite pagerintą žemę atgal į duobę, švelniai ją sutankindami aplink šaknis, kad neliktų oro kišenių.
Pirmasis žingsnis po pasodinimo visada turėtų būti kruopštus, gilus palaistymas. Tai ne tik suteikia augalui reikiamą drėgmę, bet ir padeda dirvožemio dalelėms nusėsti aplink šaknis, taip stabilizuojant naują augalą. Po palaistymo itin naudinga aplink augalą paskleisti 5–7 cm storio mulčio sluoksnį, pavyzdžiui, pušies žievės, medžio drožlių ar komposto pavidalu. Mulčiavimas turi keletą privalumų: padeda išsaugoti dirvožemio drėgmę, neleidžia augti piktžolėms, vėsina šaknų zoną vasaros karštyje ir, lėtai irdamas, papildomai praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis.
Laistymas ir tręšimas
Melsvių vandens poreikis yra gana didelis, ypač vegetacijos laikotarpiu, nuo pavasarinio sprogimo iki rudeninio nunykimo. Sėkmės raktas yra palaikyti tolygų dirvožemio drėgnumą; jų dirvožemis visada turi būti šiek tiek drėgnas liečiant, bet niekada ne šlapias. Geriausia laistyti giliai, bet rečiau, užuot kasdien duodant tik nedidelį kiekį vandens, kuris sudrėkina tik dirvožemio paviršių. Gilus laistymas skatina šaknis skverbtis giliau į dirvožemį, todėl augalas tampa atsparesnis trumpesniems sausros periodams. Didžiausią vandens poreikį turi veislės su dideliais, plonais lapais, nes jos daugiausiai garina.
Idealus laikas laistyti yra ankstyvas rytas. Tai leidžia ant lapų patekusiam vandeniui per dieną nudžiūti, taip sumažinant grybelinių ligų, pavyzdžiui, lapų dėmėtligės, išsivystymo riziką. Jei įmanoma, visada laistykite prie augalo pagrindo, vandenį nukreipdami tiesiai į dirvožemį, vengdami nereikalingo lapijos drėkinimo. Vasaros karščių metu, ypač saulėtesnėse vietose pasodintiems egzemplioriams, gali prireikti dažnesnio laistymo. Visada patikrinkite dirvožemio būklę pirštu: jei pirmieji keli centimetrai jau sausi, laikas laistyti. Vazonėliuose auginamų melsvių dirvožemis išdžiūsta daug greičiau, todėl karštomis dienomis juos reikia tikrinti ir laistyti beveik kasdien.
Kalbant apie tręšimą, melsvės nepriklauso ypač reikliems augalams, ypač jei sodindami tinkamai paruošėme dirvožemį organinėmis medžiagomis. Paprastai pakanka jas patręšti kartą per metus, pavasarį, dygimo metu. Šiam tikslui puikiai tinka subalansuotos, bendrosios paskirties, lėtai tirpstančios granuliuotos trąšos arba šviežias komposto sluoksnis, paskleistas aplink augalo pagrindą. Reikėtų vengti pertręšimo, ypač naudojant trąšas su dideliu azoto kiekiu, nes nors tai gali lemti vešlią lapiją, lapų audiniai tampa per laisvi ir minkšti, todėl daug jautresni kenkėjų ir ligų atakoms.
Organinio tręšimo šalininkams geriausias sprendimas yra komposto ar subrendusio mėšlo naudojimas pavasarį. Jie ne tik lėtai, augalui idealiu tempu išskiria maistines medžiagas, bet ir gerina dirvožemio gyvybingumą, palaikydami naudingųjų mikroorganizmų veiklą. Jei sezono viduryje lapai pradeda gelsti (o problema nėra perlaistymas), tai gali rodyti maistinių medžiagų trūkumą; tokiu atveju trūkumą galime greitai papildyti vandenyje tirpiomis, subalansuotomis skystomis trąšomis. Stebėkite augalą, nes jo išvaizda yra geriausias rodiklis, ar viskas gerai, ar jam reikia kokios nors mitybos intervencijos.
Augalų apsauga ir bendroji priežiūra
Didžiausias iššūkis prižiūrint melsves yra kova su sraigėmis ir šliužais. Šie moliuskai ypač mėgsta švelnius melsvių lapus, o būdingos, netaisyklingos formos skylės lapuose aiškiai byloja apie jų naktinę puotą. Apsauga gali vykti keliais lygiais; prevencija yra labai svarbi. Laikykite augalo aplinką švarią, šalinkite nukritusius lapus ir piktžoles, kurios gali jiems suteikti prieglobstį. Vienas iš fizinės apsaugos būdų yra aplink augalus pabarstytas aštrus smėlis, kiaušinių lukštai arba specialių žiedų su aštriais kraštais pastatymas, kurie apsunkina sraigių judėjimą.
Kovojant su sraigėmis, taip pat yra daugybė biologinių ir cheminių metodų. Vienas iš žinomiausių namų praktikų yra spąstai su alumi, kurie įkasami į žemės lygį; alaus kvapas pritraukia sraiges, kurios įkrenta ir žūsta. Aplinkai draugiškas sprendimas yra naudoti sraigių naikinimo granules su geležies fosfatu, kurios yra nekenksmingos naminiams gyvūnams ir naudingiems organizmams, pavyzdžiui, paukščiams ir ežiams. Esant stipriam užkrėtimui, veiksmingas gali būti ir rankinis rinkimas ankstyvą rytą arba vakare. Veislės su plonesniais lapais paprastai yra labiau pažeidžiamos sraigių, o veislės su storais, vaškuotais lapais, vadinamosios „atsparios sraigėms“, pavyzdžiui, „Sum and Substance“, joms yra mažiau patrauklios.
Problemų gali sukelti ir kiti kenkėjai, pavyzdžiui, elniai ar pelėnai. Elniai melsves laiko delikatesu ir per vieną naktį gali visiškai nugraužti visą lysvę; veiksmingiausia apsauga nuo jų yra aukšta tvora arba įvairių repelentų naudojimas. Pelėnai veikia po žeme ir graužia augalo šaknis, o tai gali lemti staigų augalo vytimą ir žūtį. Iš ligų labiausiai bijomas yra Melsvių virusas X (HVX), nepagydoma virusinė infekcija, kuri ant lapų sukelia išsiliejusias, rašalo pavidalo dėmes, deformacijas. Virusas plinta su užkrėsto augalo sultimis, todėl prevencijos raktas yra pirkti bevirusę augalinę medžiagą iš patikimo šaltinio ir dezinfekuoti žirkles po kiekvieno augalo.
Į bendruosius priežiūros darbus įeina nužydėjusių žiedynkočių šalinimas. Nors tai ir estetinis klausimas, nupjovus žiedynkočius, augalas neskiria energijos sėklų brendimui, o gali ją sutelkti į šaknyno ir lapijos vystymąsi. Sezono metu taip pat patartina nuolat šalinti pageltusius, pažeistus lapus, kad augalas atrodytų tvarkingai ir būtų išvengta ligų plitimo. Po rudeninio lapų kritimo kyla diskusija, ar šalinti nudžiūvusius augalo lapus. Lapų surinkimas gali padėti sumažinti kitų metų sraigių infekcijos mastą, nes jos turės mažiau slėptuvių, tačiau vietoje palikta lapija suteikia natūralią žiemojimo dangą ir tam tikrą maistinių medžiagų papildymą irimo metu.
Dauginimas ir žiemojimas
Paprasčiausias ir labiausiai paplitęs melsvių dauginimo būdas yra kero dalijimas. Ši operacija reikalinga, kai mūsų augalas per daug išaugo, jo vidurys išretėjo arba tiesiog norime daugiau egzempliorių pasodinti kitose sodo dalyse. Tinkamiausias laikas dalyti yra ankstyvas pavasaris, kai pumpurai („akutės“) vos pasirodo iš žemės, arba ankstyvas ruduo, likus bent šešioms savaitėms iki pirmųjų šalnų. Pavasarinio dalijimo privalumas yra tas, kad augalas turi visą sezoną atsigauti, o po rudeninio dalijimo dirvožemio šiluma dar padeda įsišaknyti prieš žiemos ramybės periodą.
Kero dalijimo procesas prasideda šakėmis, kuriomis atsargiai, minimaliai pažeidžiant šaknis, iškeliame visą augalą iš žemės. Iškeltą kerą galime padėti ant brezento ir nuvalyti nuo jo perteklinę žemę. Aštriu kastuvu, peiliu ar pjūklu supjaustykite kerą į mažesnes dalis. Svarbu, kad kiekvienoje naujoje dalyje būtų bent vienas, o geriau keli pumpurai (akutės) ir pakankamai šaknų. Nesijaudinkite, melsvės yra itin ištvermingos, ir net mažesnės dalys su vienu ar dviem pumpurais greičiausiai prigis ir pradės augti.
Šviežiai padalintus augalus kuo greičiau pasodinkite į anksčiau paruoštą, pagerintą dirvožemį, laikydamiesi anksčiau aprašytų sodinimo taisyklių. Čia taip pat labai svarbus kruopštus palaistymas po pasodinimo. Naujai pasodinti kerai pirmosiomis savaitėmis reikalauja didesnio dėmesio ir reguliaraus laistymo, kol išsivystys naujos šaknys ir augalas stabilizuosis. Nors pirmaisiais metais po dalijimo augimas galbūt bus lėtesnis, o augalas mažesnis, nuo kitų metų jie vėl pradės sparčiai vystytis ir greitai pasieks savo buvusį spindesį. Šis metodas užtikrina, kad padauginsime savo veislės, gražius ir sveikus augalus.
Daugelis melsvių veislių yra visiškai atsparios žiemai mūsų klimato sąlygomis ir nereikalauja ypatingos žiemos apsaugos, jei dirvožemis yra gerai drenuojamas. Žiemą didžiausią pavojų kelia ne šaltis, o šaknų zonoje sustojęs ir paskui užšąlantis vanduo, kuris sukelia šaknų puvimą. Rudenį aplink augalo pagrindą palikti jo paties lapai arba plonas komposto mulčio sluoksnis suteikia natūralią apsaugą nuo žiemos šalčių. Tačiau vazonuose ar konteineriuose auginamos melsvės yra daug labiau pažeidžiamos šalčių, nes jų šaknų nesaugo termoizoliacinis dirvožemio sluoksnis. Šiuos augalus prieš prasidedant žiemai patartina perkelti į apsaugotą, neįšąlančią, bet vėsią vietą, pavyzdžiui, nešildomą garažą, rūsį ar prie namo sienos, o vazoną apvynioti burbuline plėvele ar džiuto maišu papildomai izoliacijai.
