Melsvė, arba hosta, daugumai sodininkystės entuziastų yra patikimas ir įspūdingas daugiametis augalas šešėlinėms sodo dalims. Savo įspūdingomis lapų formomis ir spalvomis ji suteikia struktūros ir elegancijos net niūriausiems kampeliams. Nors paprastai laikoma ypač atspariu ir mažai priežiūros reikalaujančiu augalu, deja, ji nėra visiškai nepažeidžiama; daugybė kenkėjų ir ligų gali kelti grėsmę jos sveikatai ir grožiui. Didžiausią problemą kelia sraigės ir šliužai, kurie, grauždamas lapuose taisyklingas skyles, žymiai sumažina augalo dekoratyvinę vertę, tačiau gali pasireikšti ir klastingesni patogenai. Integruota augalų apsauga, pabrėžianti prevenciją ir biologinius sprendimus, yra labai svarbi norint išsaugoti melsvių sveikatą.
Kova su sraigėmis ir šliužais reikalauja įvairiapusės strategijos, apimančios aplinkos sąlygų keitimą, fizines kliūtis ir tikslinius jaukus. Kadangi šie moliuskai mėgsta drėgną, tvankią aplinką, laistymas ryte, tiesiai prie augalo pagrindo, gali padėti lapams ir dirvožemio paviršiui per dieną išdžiūti, todėl teritorija jiems taps mažiau patraukli. Pašalinę mulčią ir kitas sodo šiukšles aplink melsves, galime sunaikinti jų dienines slėptuves. Kaip fizinę kliūtį galima efektyviai naudoti aplink augalus išbarstytą aštrų smėlį, kiaušinių lukštus, kavos tirščius ar specialią vario juostą, kuri, susilietusi su gyvūnų gleivėmis, sukuria silpną elektros krūvį. Kaip biologinį sprendimą galima naudoti nematodus Phasmarhabditis hermaphrodita, kurie kaip parazitai naikina šliužus, o komerciškai prieinami jaukai geležies fosfato pagrindu yra mažiau pavojingi naminiams gyvūnėliams ir naudingiems organizmams nei tradicinės priemonės, kurių sudėtyje yra metaldehido.
Nors sraigės daro labiausiai matomą žalą, kiti kenkėjai taip pat gali apkartinti melsvių mėgėjų gyvenimą. Toks yra, pavyzdžiui, rauplėtasis straubliukas (Otiorhynchus sulcatus), kurio suaugę individai lapų kraštuose palieka būdingus, pusapvalius graužimo pėdsakus, tačiau tikrąjį pavojų kelia jo lervos, besivystančios dirvožemyje. Šios lervos graužia augalo šaknis ir karūnėlę (šakniastiebio ir lapų sandūrą), o tai sukelia augalo vytimą, pageltimą ir, sunkiais atvejais, visišką sunykimą. Apsaugos pagrindas yra kova su lervomis, kuriai kaip biologinį sprendimą galima naudoti į dirvą įterptus parazitinius nematodus (Heterorhabditis bacteriophora). Retkarčiais ant melsvių gali pasirodyti ir amarai bei cikados, kurie siurbdami silpnina augalą ir gali pernešti virusus, su jais galima efektyviai kovoti insekticidiniais muilais arba nimbamedžio aliejumi.
Grybelinės ir bakterinės ligos
Iš grybelinių ligų, pažeidžiančių melsves, viena iš labiausiai paplitusių yra antraknozė, kurią sukelia Colletotrichum genties grybai. Būdingi infekcijos simptomai yra didelės, netaisyklingos dėmės ant lapų su šviesiai rudu ar balkšvu centru, apsuptu tamsiai rudu arba juodu kraštu. Ligai progresuojant, dėmių centras dažnai iškrenta, palikdamas „šratinės skylės“ simptomą. Patogenas mėgsta šiltą, drėgną orą ir pernelyg drėgną lapiją, todėl laistymas iš viršaus žymiai padidina infekcijos riziką. Nors antraknozė pirmiausia yra estetinė problema, sunkiais atvejais ji gali sunaikinti didelę lapijos dalį, o tai susilpnina augalą ir sumažina jo atsparumą žiemai.
Daug rimtesnes pasekmes turi šaknų puvinys, dar žinomas kaip sklerotiniozė, kurį sukelia grybas Sclerotium rolfsii. Pirmasis ligos požymis yra apatinių lapų pageltimas ir vytimas, po kurio seka greitas, visiškas augalo žlugimas. Aplink pažeistą šaknies kaklelį, ant dirvožemio paviršiaus, atsiranda būdingas, voratinkliškas, baltas micelio tinklas, o jame galima pastebėti smulkius, garstyčių sėklas primenančius, rudus ar juodus patvarius darinius, vadinamus skleročiais. Ši liga yra ypač destruktyvi ir sunkiai gydoma, nes skleročiai dirvožemyje išlieka gyvybingi daugelį metų. Vienintelis efektyvus apsaugos būdas yra nedelsiant pašalinti ir sunaikinti užkrėstą augalą ir aplinkinį dirvožemį, taip pat dezinfekuoti teritoriją, pavyzdžiui, atliekant dirvožemio solarizaciją.
Bakterinės melsvių infekcijos apima lapų dėmėtligę ir minkštąjį šaknų puvinį. Bakterinė lapų dėmėtligė prasideda vandeningomis, permatomomis dėmėmis, kurios vėliau paruduoja arba pajuoduoja ir dažnai būna apsuptos geltonu apvadu. Bakterijos paprastai patenka į augalo audinius per smulkius pažeidimus, pavyzdžiui, po krušos ar kenkėjų graužimo. Minkštasis puvinys yra dar pavojingesnis, jis puola augalo pagrindą, kur audiniai suyra į košės pavidalo, vandeningą, nemalonaus kvapo masę. Prevencijos raktas yra gera sodo higiena, augalų pažeidimų vengimas, tinkamo atstumo užtikrinimas gerai oro cirkuliacijai ir nedelsiamas ligotų lapų bei augalų dalių pašalinimas, siekiant užkirsti kelią plitimui.
Virusinės infekcijos: baisusis Melsvių virusas X (HVX)
Bene baisiausia melsvių liga yra Melsvių virusas X, plačiai žinomas kaip HVX. Tai ypač užkrečiamas ir, remiantis dabartinėmis žiniomis, nepagydomas virusas, keliantis rimtą grėsmę tiek kolekcijoms, tiek medelynų atsargoms. Simptomai įvairiose melsvių veislėse gali būti labai skirtingi: dažniausiai pasireiškia neryškios, rašalo pavidalo dėmės palei lapų gyslas, spalvų susiliejimas, mozaikos raštas, lapų audinio suplonėjimas ir deformacija bei bendras augalo skurdumas. Didžiausias pavojus slypi tame, kad kai kurios veislės daugelį metų gali būti besimptomės nešiotojos, nuolat užkrėsdamos kitas aplinkines melsves.
HVX plitimo supratimas yra labai svarbus prevencijai. Virusas pirmiausia plinta su užkrėstomis augalų sultimis, mechaniniu būdu. Tai reiškia, kad dažniausias perdavimo būdas yra užterštų sodo įrankių – genėjimo žirklių, kastuvų, peilių – naudojimas. Jei nupjaunamas užkrėstas augalas, o po to tuo pačiu nesterilizuotu įrankiu pjaunamas sveikas augalas, virusas beveik neabejotinai bus perduotas. Infekcija gali įvykti ir dalijant kerą, taip pat nulaužus lapus arba dirbant nenusiplovus rankų po sąlyčio su užkrėstu augalu. Svarbu žinoti, kad HVX neperneša vabzdžiai, todėl apsauga grindžiama tik griežtų higienos taisyklių laikymusi.
Kadangi vaistų nuo HVX nėra, apsauga apsiriboja prevencija ir griežta kontrole. Svarbiausias žingsnis – visada įsigyti naujų melsvių iš patikimų, geros reputacijos šaltinių, iš vietų, kur atsargos reguliariai tikrinamos dėl viruso buvimo. Pastebėjus įtartinus simptomus, paveiktą augalą reikia nedelsiant izoliuoti nuo kitų ir, jei įmanoma, nusiųsti mėginį laboratoriniam tyrimui infekcijai patvirtinti. Jei HVX buvimas patvirtinamas, užkrėstą augalą reikia iškasti su šaknimis ir sunaikinti, pageidautina sudeginant arba įdėjus į juodą maišą ir išmetus į komunalines atliekas. Niekada nekompostuokite užkrėstų augalų dalių!
Abiotinės problemos ir prevencijos svarba
Abiotinės, t. y. neinfekcinės, problemos dažnai painiojamos su ligų simptomais, nors jas sukelia aplinkos veiksniai. Vienas iš labiausiai paplitusių tokių reiškinių yra saulės nudegimas, kuris atsiranda, kai šešėlį mėgstanti melsvė gauna per daug tiesioginių saulės spindulių, ypač po pietų. Simptomai pasireiškia lapų kraštų ir galiukų pageltimu, vėliau parudavimu ir nudegimu, o audiniai tampa popieriniai ir trapūs. Skirtingų melsvių veislių atsparumas saulės šviesai skiriasi; apskritai, veislės su storesniais, melsvais ar žaliais lapais geriau toleruoja saulę nei tos, kurių lapai plonesni, gelsvi ar margi. Tinkamos veislės pasirinkimas atsižvelgiant į konkrečios vietos apšvietimo sąlygas yra būtinas norint išvengti saulės nudegimo.
Dažnos ir problemos, susijusios su vandens ir maistinių medžiagų tiekimu. Perlaistymas, ypač blogai drenuojamuose dirvožemiuose, gali sukelti šaknų puvinį, kuris pasireiškia lapų pageltimu, vytimu ir augalo žūtimi, ir tai lengva supainioti su grybiniu šaknų puviniu. Nepakankamas laistymas, kita vertus, sukelia lapų vytimą, lapų kraštų parudavimą ir išdžiūvimą. Maistinių medžiagų trūkumas taip pat gali sukelti matomus simptomus; pavyzdžiui, azoto trūkumas sukelia bendrą pageltimą (chlorozę), pirmiausia ant senesnių lapų, o geležies trūkumas pasireiškia naujų ūglių pageltimu tarp gyslų. Geros kokybės, organinėmis medžiagomis turtingas, gerai drenuojamas dirvožemis ir subalansuotų, lėto atpalaidavimo trąšų naudojimas pavasarį padeda išvengti šių problemų.
Galiausiai, svarbiausias melsvių priežiūros principas yra prevencija. Sveikas, stiprus augalas, auginamas optimaliomis sąlygomis, yra daug atsparesnis kenkėjams ir ligoms. Tai apima tinkamos augimvietės pasirinkimą, profesionalų laistymą ir tręšimą, sodo higienos palaikymą – pavyzdžiui, reguliarų nudžiūvusių lapų ir augalų liekanų šalinimą – ir įrankių dezinfekavimą dirbant tarp skirtingų augalų. Kruopštus naujai įsigytų augalų patikrinimas ir jų laikymas karantine kelias savaites taip pat yra protinga atsargumo priemonė prieš sodinant juos į nuolatinę vietą sode. Kruopštus ir apgalvotas sodininkas metai iš metų bus apdovanotas vešlia, sveika melsvių lapija.
