Melisa, arba moksliškai vadinama Melissa officinalis, yra labai populiarus, maloniai citrina kvepiantis daugiametis augalas, priklausantis notrelinių šeimai. Ji randama daugelyje sodų ir balkonų, nes yra mėgstama ne tik dėl savo aromato, bet ir dėl gydomųjų savybių bei universalaus panaudojimo virtuvėje. Tinkamas žiemojimas yra labai svarbus, kad augalas metai iš metų stipriai ir sveikai vystytųsi ir gausiai augintų šviežius ūglius. Nors iš esmės tai yra gana atspari rūšis, rūpestis atsiperka, ypač atšiauresniuose, šaltesniuose klimatuose, kur neapsaugoti krūmai gali lengvai nukentėti ar net žūti. Sėkmingas peržiemojimas užtikrina gausų derlių kitą sezoną ir ilgą augalo gyvenimą.
Melisa iš esmės yra šalčiui atsparus augalas, kuris vidutinio klimato juostoje gali be didesnių sunkumų peržiemoti lauke. Jos šaknų sistema siekia gana giliai, o tai padeda jai apsisaugoti nuo šalčio, o nudžiūvus antžeminėms dalims, šakniastiebis pereina į ramybės būseną. Nepaisant to, jauni, ką tik pasodinti krūmai, taip pat ypač šaltos žiemos be sniego dangos gali kelti rimtą pavojų augalui. Tokiomis sąlygomis gali įšalti ir gilesni dirvožemio sluoksniai, o tai gali pažeisti šaknų sistemą ir sutrikdyti pavasarinį atsigavimą. Todėl tinkamas paruošimas ir žiemojimo strategijos pasirinkimas yra būtini norint išsaugoti augalo sveikatą.
Sode auginamiems senesniems, sustiprėjusiems melisos krūmams paprastai nereikia jokių specialių priemonių žiemojimui, jei klimatas nėra ypač šaltas. Augalo antžeminės dalys po pirmųjų rimtesnių šalnų paruduoja ir nudžiūsta, o tai yra natūralaus proceso dalis. Šiuo laikotarpiu augalas visą savo energiją sutelkia į šaknų sistemą, kad pasiruoštų žiemos ramybės periodui. Prieš pavasarinį pumpurų sprogimą, ankstyvą pavasarį, patartina šiuos nudžiūvusius stiebus nupjauti kelis centimetrus virš žemės lygio, o tai skatina naujų, šviežių ūglių augimą. Šis genėjimas prisideda prie augalo atsinaujinimo ir tankesnio, krūmiškesnio įpročio formavimosi kitą vegetacijos sezoną.
Vienas iš sėkmingo peržiemojimo raktų yra tinkamas paruošimas, kuris prasideda jau rudenį. Nuo rugsėjo mėnesio patartina vengti tręšimo, kuriame gausu azoto, nes tai paskatintų naujų ūglių augimą, kurie nespėtų pakankamai sustiprėti prieš prasidedant šalčiams. Vietoj to, primygtinai rekomenduojama aplink krūmus paskleisti ploną sluoksnį subrendusio komposto ar organinio mulčio (pavyzdžiui, lapų, šiaudų). Šis dengiamasis sluoksnis ne tik veikia kaip šilumos izoliatorius, apsaugantis šaknų sistemą nuo stiprių šalčių, bet ir pavasarį tirpstant sniegui lėtai suirdamas praturtina dirvožemį vertingomis maistinėmis medžiagomis, padėdamas pagrindą stipriam augimui kitais metais.
Pasiruošimas šaltiems mėnesiams
Svarbiausias žingsnis ruošiant melisą žiemai yra augalo genėjimas. Tai patartina atlikti prieš prasidedant pirmosioms šalnomis arba iškart po jų, kai lapai jau prarado gaivumą ir pradeda džiūti. Stiebus nupjaukite maždaug 5–10 centimetrų aukštyje virš dirvos paviršiaus, o tai padeda išvengti grybelinių ligų vystymosi ant nudžiūvusių augalo dalių drėgnu žiemos laikotarpiu. Šis, atrodytų, radikalus genėjimas iš tikrųjų tarnauja augalo apsaugai, nes taip žiemos danga gali lengviau ir efektyviau apdengti krūmą, sumažinant šalnų pažeidimo riziką. Genėjimas taip pat skatina pavasarį augti stiprius, naujus ūglius tiesiai iš šakniastiebio.
Po genėjimo svarbiausia užduotis yra apsaugoti krūmus nuo žiemos šalčių, ypač jaunesnius augalus arba atšiauresniame klimate. Šiam tikslui puikiai tinka mulčiavimas, kuris sukuria izoliacinį sluoksnį ant dirvos paviršiaus. Galima naudoti lapus, šiaudus, pušų žievę ar net storesnį komposto sluoksnį, kurį paskleidžiame 10–15 centimetrų storio sluoksniu aplink augalo pagrindą. Ši danga ne tik apsaugo šaknų sistemą nuo šalčio, bet ir padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę bei neleidžia įšalti gilesniems sluoksniams. Mulčio sluoksnį pavasarį, pasibaigus šalnų pavojui, galima atsargiai nuimti arba įterpti į dirvą, taip pagerinant jos struktūrą.
Lauke žiemojančios melisos aprūpinimas vandeniu paprastai nereikalauja ypatingo dėmesio, nes žiemos krituliai patenkina minimalų augalo skysčių poreikį ramybės laikotarpiu. Tačiau ilgų, sausų, šaltų laikotarpių be kritulių metu, švelnesnėmis dienomis, gali būti patartina saikingai palaistyti krūmus. Tai ypač svarbu smėlingose, gerai drenuotose dirvose, kurios greičiau išdžiūsta. Perlaistymo reikia vengti bet kokia kaina, nes stovintis vanduo gali sukelti šaknų puvinį, dėl kurio augalas žūva, ypač įšalusioje dirvoje.
Maistinių medžiagų tiekimas žiemos laikotarpiu yra sustabdomas, nes augalas yra ramybės būsenoje ir jam nereikia augimą skatinančių medžiagų. Paskutinis maistinių medžiagų tiekimas turėtų būti atliktas ne vėliau kaip ankstyvą rudenį, pageidautina su kaliu turtingu preparatu, kuris skatina atsparumą šalčiui. Azotu turtingų trąšų ir dirbtinių trąšų naudojimas gali būti ypač žalingas, nes vėlai išaugę švieži ūgliai yra jautrūs šalčiui ir lengvai nušąla, taip susilpnindami visą augalą. Natūralus mulčio sluoksnis, pavyzdžiui, kompostas, pavasarį, prasidėjus irimo procesams, aprūpins reikalingomis maistinėmis medžiagomis vegetacijos pradžiai.
Vazone auginamos melisos žiemojimas
Konteineryje, vazone ar balkoninėje dėžėje auginamos melisos žiemojimui reikia skirti daugiau dėmesio, nes jos šaknų sistema yra daug labiau veikiama temperatūros svyravimų ir šalčio. Žemė vazone įšąla daug greičiau ir giliau nei sodo dirva, o tai gali sukelti negrįžtamus šaknų pažeidimus. Dėl šios priežasties nerekomenduojama tiesiog palikti vazone esančios melisos lauke žiemos mėnesiais, ypač regionuose su stipriomis šalnomis. Saugiausias sprendimas yra perkelti augalą į apsaugotą vietą, kur temperatūrą galima palaikyti aukštesnę nei užšalimo taškas, bet vėsioje vietoje.
Ideali žiemojimo vieta yra šviesi, bet vėsi patalpa, kurioje temperatūra stabiliai svyruoja nuo 5 iki 10 laipsnių Celsijaus. Šiam tikslui puikiai tinka nešildoma veranda, šviesus rūsys, garažas su langu ar net laiptinė be šalčio. Per šiltos, šildomos kambario sąlygos nėra idealios, nes augalas gali pradėti augti, tačiau žiemos šviesos trūkumo aplinkoje ūgliai bus silpni, ištįsę ir jautrūs ligoms. Tikslas yra išlaikyti augalo ramybės būseną, o ne skatinti jo augimą žiemos laikotarpiu.
Vazone esantį augalą, skirtą žiemojimui, patartina genėti taip pat, kaip ir jo lauko kolegas, maždaug 10 centimetrų virš žemės. Tai sumažina garavimo paviršių ir palengvina augalo priežiūrą ankštesnėje žiemojimo vietoje. Po genėjimo atidžiai apžiūrėkite augalą, pašalinkite visus nudžiūvusius, sergančius lapus ir ūglius, kad išvengtumėte patogenų ir kenkėjų peržiemojimo. Prieš perkeliant augalą į žiemojimo vietą, taip pat patartina nuvalyti dirvos paviršių nuo nukritusių augalų liekanų, taip dar labiau sumažinant grybelinių infekcijų riziką žiemos mėnesiais.
Žiemojimo metu vazone esančios melisos vandens poreikis drastiškai sumažėja. Laistykite ją tik tiek, kad žemė visiškai neišdžiūtų, bet tarp laistymų leiskite viršutiniam dirvos sluoksniui išdžiūti. Perlaistymas yra dažniausia klaida, dėl kurios žiemą pūva šaknys ir žūva augalas. Tręšti visai nereikia iki pavasario. Pavasarį, pasibaigus šalnų pavojui, palaipsniui pratinkite augalą prie lauko sąlygų, iš pradžių pastatydami jį kelioms valandoms į šešėlesnę vietą, o vėliau leisdami jam praleisti vis daugiau laiko saulėje, prieš pastatant jį į galutinę vietą.
Pavasariniai darbai ir augalo atgaivinimas
Atėjus pavasariui ir galutinai pasibaigus naktinių šalnų pavojui bei sušilus dirvožemiui, ateina laikas pažadinti melisą. Lauke peržiemojusių krūmų atveju pirmas ir svarbiausias žingsnis yra atsargus žiemos dangos, t. y. mulčio sluoksnio, nuėmimas arba jo seklus įterpimas į dirvą. Tai leidžia saulės spinduliams sušildyti dirvą aplink augalo pagrindą ir paskatinti naujų ūglių atsiradimą. Jei tai nebuvo padaryta rudenį, dabar pats laikas nupjauti nudžiūvusius praėjusių metų stiebus virš žemės lygio, o tai atveria kelią šviežiam, stipriam augimui.
Vazonuose peržiemojusius augalus reikia palaipsniui vėl pratinti prie lauko sąlygų. Nedėkite jų iškart į tiesioginius saulės spindulius, nes lapai gali nudegti nuo staigios, intensyvios šviesos. Pirmąsias vieną ar dvi savaites raskite jiems pusiau šešėlinę, nuo vėjo apsaugotą vietą ir išneškite juos į lauką tik kelioms valandoms. Palaipsniui didinkite lauke praleidžiamą laiką ir buvimą saulės šviesoje, kol augalas visiškai prisitaikys prie lauko klimato. Šis procesas, vadinamas „grūdinimu”, yra būtinas augalo perėjimui be streso ir sveiko vystymosi pradžiai.
Pavasarinio atsigavimo laikotarpiu augalas įvertins maistinių medžiagų tiekimą. Aplink lauko krūmus patartina į dirvą įterpti subrendusio komposto ar organinių trąšų, o tai ilgainiui užtikrina reikiamus makro- ir mikroelementus. Vazoninių augalų atveju geriausias sprendimas yra persodinimas į šviežią, maistinėmis medžiagomis turtingą gėlių žemę, arba jei tai neįmanoma, pradėkite reguliarų, bet saikingą tręšimą subalansuotomis, bendrosios paskirties trąšomis. Su pirmuoju tręšimu palaukite, kol aiškiai prasidės naujų ūglių augimas.
Pavasario laikotarpiu reguliarus laistymas yra labai svarbus, ypač augimo pradžioje. Laikykite dirvą nuolat šiek tiek drėgną, bet venkite stovinčio vandens. Šylant orams ir augant lapijai, didėja ir augalo vandens poreikis. Reguliariai tikrinkite dirvos drėgmę, ypač vazoninių egzempliorių, kurie greičiau išdžiūsta. Tinkamai prižiūrima ir pavasarį paruošta melisa greitai atsigaus po žiemos ramybės ir netrukus vėl gausiai aprūpins mus savo aromatingais, šviežiais lapais.
