Levanda yra ne tik kvapnus ir įspūdingas dekoratyvinis augalas, bet ir vienas vertingiausių vaistinių augalų kultūros narių. Nors daugelis mano, kad levanda yra nepretenzinga ir gali augti beveik bet kokiame dirvožemyje, realybė yra tokia, kad tinkamas maistinių medžiagų tiekimas iš esmės lemia augalo gyvybingumą, žydėjimą, taip pat eterinių aliejų kokybę ir kiekį. Levanda yra Viduržemio jūros regiono augalas, o tai reiškia, kad savo natūralioje aplinkoje ji mėgsta maistingųjų medžiagų neturtingą, kalkingą ir gerai drenuojamą dirvožemį. Nepaisant to, tikslingas ir saikingas maistinių medžiagų papildymas yra labai svarbus, ypač profesionaliame auginime, kur siekiama maksimizuoti derlių ir kokybę. Tačiau per didelis ar netinkamas tręšimas gali lengvai sukelti augalo žūtį, todėl būtinas ekspertų žinios ir kruopštus planavimas.
Levandų makro- ir mikroelementų poreikis
Levandų maistinių medžiagų poreikis yra unikalus ir skiriasi nuo daugumos sodo augalų. Iš makroelementų svarbiausią vaidmenį atlieka kalis, nes jis yra labai svarbus didinant atsparumą stresui, žydėjimo intensyvumą ir atsparumą ligoms. Fosforas yra būtinas šaknų vystymuisi, o tai ypač svarbu jauniems augalams. Tačiau su azotu reikia elgtis atsargiai, nes per didelis azoto kiekis lemia per didelį augalo lapų augimą žydėjimo sąskaita ir, be to, sumažina eterinių aliejų koncentraciją.
Iš mikroelementų ypač svarbūs yra boras, cinkas ir geležis. Boro trūkumas slopina žiedkočių formavimąsi, o tai tiesiogiai veikia žydėjimą ir derlių. Cinkas yra gyvybiškai svarbus augalų hormonų sintezei, o geležis yra būtina chlorofilo susidarymui. Levandos mėgsta kalkingą dirvožemį, tačiau per daug kalkingoje aplinkoje gali būti slopinamas geležies įsisavinimas, o tai gali sukelti geležies trūkumo chlorozę. Todėl svarbu nuolat tikrinti dirvožemio pH ir, jei reikia, koreguoti jį rūgštesnėmis trąšomis arba purškiant per lapus.
Levandų maistinių medžiagų įsisavinimą veikia daugybė veiksnių, tokių kaip dirvožemio pH, dirvožemio struktūra ir dirvožemio vandens balansas. Optimalus pH diapazonas levandoms yra nuo 6,5 iki 7,5. Už šio diapazono ribų maistinių medžiagų įsisavinimas žymiai pablogėja, net jei jų dirvožemyje yra pakankamai. Gerai drenuojamas, smėlingas ar žvyringas dirvožemis yra idealus, nes stovinčiame vandenyje šaknys gali lengvai supūti, o tai sukelia visišką maistinių medžiagų įsisavinimo sustabdymą.
Profesionalus maistinių medžiagų valdymas todėl remiasi kruopščiu dirvožemio savybių pažinimu. Prieš pradedant bet kokią tręšimo programą, rekomenduojama atlikti dirvožemio analizę, kuri suteiks tikslų vaizdą apie dirvožemio maistinių medžiagų kiekį ir pH. Tik turint šias žinias galima pasirinkti tinkamą trąšų tipą ir kiekį, išvengiant perdozavimo pavojų. Dirvožemio analizė taip pat padeda pašalinti galimus trūkumo simptomus dar prieš jiems pasirodant.
Tręšimo laikas ir metodai
Levandų tręšimas turi būti kruopščiai laiku suderintas, kad augalas gautų reikiamas maistines medžiagas palankiausioje augimo fazėje. Pagrindinis tręšimo laikotarpis yra ankstyvas pavasaris, vegetacijos periodo pradžioje, kai augalai aktyviai pradeda augti. Tuomet verta į šaknų zoną įterpti lėtai tirpstančias, kietas pagrindines trąšas, kurios laipsniškai užtikrins maistines medžiagas visą auginimo sezoną. Rudens tręšimas taip pat gali būti svarbus, bet tada verta teikti pirmenybę trąšoms su mažiau azoto, bet turinčioms daugiau kalio ir fosforo, kad augalas galėtų pasiruošti žiemos poilsiui.
Kalbant apie tręšimo metodus, yra keletas galimybių. Kietų, granuliuotų trąšų įterpimas į dirvožemį yra labiausiai paplitęs, nes jos veikia ilgai ir užtikrina stabilų maistinių medžiagų tiekimą. Tačiau purškimas per lapus taip pat gali būti veiksmingas būdas papildyti mikroelementus arba pašalinti greitai atsiradusius trūkumo simptomus. Levandų atveju tai gali būti ypač naudinga, nes augalas gali įsisavinti maistines medžiagas per lapus daug greičiau nei per šaknis. Tačiau svarbu, kad purškimas per lapus nebūtų atliekamas kaitinant saulei, nes lapai gali nudegti.
Norint išvengti pertręšimo, rekomenduojama siekti laipsniško ir saikingo dozavimo. Levandos yra jautrios druskos kiekiui, o per didelė trąšų koncentracija gali pažeisti šaknis, o tai gali sukelti visišką augalo žūtį. Vietoj to, yra tikslingesnis mažesnis, bet dažnesnis tręšimas, ypač jaunesnių, dar ne visiškai įsišaknijusių augalų atveju. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas ar gerai perpuvęs mėšlas, taip pat gali būti naudojamos, bet tik saikingai, nes jos taip pat linkusios didinti nitratų kiekį dirvožemyje.
Tinkamas laistymas taip pat yra labai svarbus tręšimo efektyvumui. Maistinių medžiagų tirpimui ir įsisavinimui reikalingas vanduo, tačiau levandų šaknys netoleruoja stovinčio vandens. Todėl laistymą po tręšimo reikia atlikti atsargiai, kad maistinės medžiagos pasiektų šaknų zoną, bet vanduo nestovėtų dirvožemio paviršiuje. Lašelinė laistymo sistema gali būti idealus sprendimas, nes ji užtikrina tolygų vandens tiekimą šaknims, tuo pačiu sumažindama vandens garavimą.
