Žaliasis obelinis amaras, moksliškai vadinamas Aphis pomi, yra vienas iš labiausiai paplitusių ir atkakliausių kenkėjų obelų auginime, galintis soduose padaryti didelę ekonominę žalą. Šie maži, žali vabzdžiai įsikuria ūglių viršūnėse ir jaunų lapų apatinėje pusėje, kur siurbdami augalo sultis jį silpnina ir sukelia lapų deformacijas. Tačiau jų daroma žala tuo neapsiriboja; amarai išskiria medaus rasą – lipnų, saldų skystį, kuris yra puiki terpė suodligei. Ši juoda danga trukdo fotosintezei, mažina vaisių rinkos vertę ir apskritai blogina medžio būklę, todėl norint užtikrinti kokybišką derlių, būtina veiksminga ir laiku pradėta kova.
Kovos su žaliaisiais obeliniais amarais pagrindas yra išsamus kenkėjo gyvenimo ciklo išmanymas, kuris leidžia imtis tikslingų ir laiku suplanuotų priemonių. Amaras žiemoja kiaušinėlių pavidalu ant medžio šakų, aplink pumpurus, o atšilus orams ankstyvą pavasarį išsirita pirmosios, vadinamosios steigėjos. Jos partenogenezės (nelytinio dauginimosi) būdu gali daugintis itin greitai, beveik sprogstamai, sukurdamos pirmąsias amarų kolonijas ant šviežių ūglių. Vasarą išsivysto kelios kartos, o kai kolonijos tampa per daug tankios, atsiranda ir sparnuotų individų, kurie gali užkrėsti naujus medžius. Gyvenimo ciklo išmanymas padeda suprasti, kodėl pavasarinis purškimas yra itin svarbus norint sunaikinti kiaušinėlius.
Tiek tiesioginė, tiek netiesioginė amarų daroma žala yra didelė. Tiesioginė žala atsiranda dėl augalų sulčių siurbimo, dėl kurio sustoja ūglių augimas, deformuojasi ir pagelsta lapai. Esant dideliam užkrėtimui, bendra medžio būklė pablogėja, o tai neigiamai veikia ir derlių. Netiesioginė žala yra jau minėtas medaus rasos išskyrimas, kuriuo apsitraukia lapai ir vaisiai. Ant šio lipnaus sluoksnio apsigyvena suodligė, kuri suformuoja negražų, juodą apvalkalą, trukdantį augalo kvėpavimui ir asimiliacijai. Be to, medaus rasa vilioja skruzdėles, kurios mainais už saldų maistą saugo amarus nuo jų natūralių priešų, taip sukurdamos savotišką simbiozę.
Prevencija ir agrotechninė apsauga
Sėkminga augalų apsauga visada prasideda nuo prevencijos, kurios tikslas – sukurti sode kenkėjams nepalankią aplinką. Teisingai atliktas genėjimas yra esminis dalykas; vėdinamame, gerai apšviestame vainike amarams sunkiau įsikurti, o purškiamas skystis geriau patenka į visas augalo dalis. Ypač svarbu vegetacijos metu reguliariai šalinti vilkūglius, nes amarai ypač mėgsta daugintis ant šių jaunų, sultingų augalo dalių. Subalansuotas tręšimas taip pat yra labai svarbus, nes per didelis azoto kiekis skatina vešlų augimą su puriais audiniais, todėl medis tampa idealiu taikiniu siurbiantiems kenkėjams.
Vienas iš veiksmingiausių prevencinės apsaugos elementų yra vėlyvos žiemos arba ankstyvo pavasario purškimas, kuris turi būti atliekamas ramybės periodu, prieš sprogstant pumpurams. Ši procedūra atliekama aliejiniais preparatais, kurie plona plėvele padengia ant šakų žiemojančius amarų kiaušinėlius ir juos sunaikina, sutrikdydami kvėpavimą. Šiuo metodu galima drastiškai sumažinti pavasarinę pradinę populiaciją, išvengti vėlesnio masinio dauginimosi ir gerokai supaprastinti sezoninius augalų apsaugos darbus. Žieminio purškimo veiksmingumas priklauso nuo laiko ir kruopštaus padengimo; reikia apdoroti visą medį, kamieną ir šakų sistemą.
Vegetacijos metu reguliarus stebėjimas yra būtinas norint anksti aptikti kenkėjus. Patartina bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėti medžius, ypatingą dėmesį skiriant ūglių viršūnėms ir jaunų lapų apatinei pusei, kur atsiranda pirmosios kolonijos. Ankstyvas aptikimas leidžia imtis tikslingų, mažesnio masto priemonių, kol infekcija neišplito po visą medį. Svarbu taikyti ir žalingumo ribos koncepciją: vienos ar dviejų mažų amarų kolonijų atsiradimas nebūtinai reikalauja nedelsiant imtis cheminių priemonių, nes natūralūs priešai dažnai sugeba suvaldyti populiaciją. Integruotas požiūris, pagrįstas prognozėmis, yra veiksmingiausias ir ekologiškiausias.
Biologinės apsaugos galimybės
Biologinė augalų apsauga remiasi natūralių ekosistemų procesais, o jos tikslas – reguliuoti kenkėjų populiacijas remiant jų natūralius priešus. Žaliasis obelinis amaras turi daug natūralių plėšrūnų, įskaitant boružes (tiek lervas, tiek suaugusius vabalus), auksaakių lervas (vadinamas amarų liūtais) ir žiedmusių lervas. Šiems naudingiems organizmams galime sukurti patrauklią buveinę sode ir aplink jį, sodindami žydinčias juostas, laukinių gėlių plotus ar net vaistažoles. Šie augalai ne tik suteikia maisto ir prieglobstį plėšrūnams, bet ir, didindami biologinę įvairovę, prisideda prie sodo ekologinės pusiausvyros palaikymo.
Jei natūraliai esančių naudingų vabzdžių skaičius nepakankamas, juos galima ir dirbtinai apgyvendinti. Daugelis sodo prekių parduotuvių ir biologine augalų apsauga užsiimančių įmonių siūlo komerciškai prieinamus biologinius agentus, pavyzdžiui, ditaškę boružę (Adalia bipunctata) arba amarinius gumbauodžius (Aphidoletes aphidimyza). Išleidus šiuos plėšrūnus ar parazitoidus tinkamu laiku ant užkrėstų augalų, galima veiksmingai sumažinti amarų populiaciją. Sėkmingo taikymo sąlyga – vengti naudoti plataus spektro, toksiškus insekticidus, nes jie sunaikintų и šiuos naudingus organizmus.
Biologinei apsaugai priskiriami ir įvairūs ekologiški, natūralios kilmės purškalai, kurie yra švelnesni aplinkai и naudingiems organizmams. Toks yra, pavyzdžiui, kalio muilo pagrindo preparatas, kuris ištirpdo ploną amarų vaško sluoksnį ir sukelia jų dehidrataciją, arba nimbamedžio aliejus, kuris turi maitinimąsi slopinantį ir vabzdžių vystymąsi reguliuojantį poveikį. Šios priemonės veikia kontaktiniu būdu, o tai reiškia, kad jos turi tiesiogiai liestis su kenkėjais, kad veiktų, todėl purškiant būtina kruopščiai padengti visą augalo paviršių, ypač apatinę lapų pusę.
Cheminė apsauga kaip paskutinė priemonė
Pagal integruotos augalų apsaugos (IPM) principus, cheminė intervencija yra pagrįsta tik tada, kai prevencinės, agrotechninės ir biologinės priemonės nebėra pakankamos, o kenkėjų skaičius pasiekia ekonominio žalingumo ribą. Cheminė apsauga yra ne pirmas, o paskutinis galimas žingsnis apsaugos strategijoje. Jei purškimas tampa neišvengiamas, labai svarbu atidžiai pasirinkti tinkamą veikliąją medžiagą. Tikslas – teikti pirmenybę selektyvioms priemonėms, kurios veikia tikslingai amarus, o kuo mažiau kenkia naudingiems organizmams, tokiems kaip boružės ir bitės apdulkintojos. Siekiant išvengti atsparumo išsivystymo, svarbu kaitalioti (rotuoti) veikliąsias medžiagas su skirtingais veikimo mechanizmais.
Insekticidai, naudojami nuo amarų, gali būti skirstomi į dvi pagrindines grupes: kontaktinius ir sisteminius (įsigeriančius) preparatus. Kontaktinės priemonės, tokios kaip piretroidai, sunaikina tik tuos vabzdžius, su kuriais purškiamas skystis tiesiogiai liečiasi, todėl būtinas tobulas padengimas. Sisteminiai preparatai (pvz., acetamipridas, flupiradifuronas) patenka į augalo apytakos sistemą ir pasiekia visas jo dalis, taip pasiekdami ir pasislėpusius amarus, pavyzdžiui, susisukusių lapų viduje. Naudojant šias priemones, ypač svarbu besąlygiškai laikytis reikalavimų dėl pavojaus bitėms ir karencijos (laukimo laiko iki derliaus nuėmimo).
Cheminės apsaugos sėkmė ir saugumas labai priklauso nuo purškimo technikos ir sąlygų. Purškimą, jei įmanoma, reikėtų atlikti anksti ryte arba vakare, kai bitės nebeskraido, o temperatūra yra žemesnė, kas sumažina greitą skysčio garavimą. Purkštuvas turi būti tinkamai sureguliuotas ir sukalibruotas, kad būtų išpurkštas teisingas dozavimas ir pasiektas optimalus padengimas, ypač atsižvelgiant į šviežius ūglius ir apatinę lapų pusę. Siekiant naudotojo saugumo, privaloma dėvėti asmenines apsaugos priemones (pirštines, kaukę, apsauginius akinius) ir visada griežtai laikytis augalų apsaugos produkto etiketėje pateiktų nurodymų.
📷 InfluentialPoints, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons
