Fuksija, dar žinoma kaip auskarėliai arba Kristaus kraujo lašas, yra nepaprastai populiarus ir įspūdingas dekoratyvinis augalas, kurį sodininkystės entuziastai taip mėgsta dėl ryškių, unikaliai suformuotų žiedų. Ji kilusi iš kalnuotų, drėgnų Centrinės ir Pietų Amerikos bei Naujosios Zelandijos miškų, kur jai labiau patinka vėsesnis, drėgnas klimatas. Jos populiarumas susijęs ne tik su grožiu, bet ir su gana lengvu auginimu, jei žinome pagrindinius jos poreikius. Tinkamai prižiūrima, ji visą vasarą nenuilstamai žydi nuostabiais žiedais, kurių forma ir spalva gali labai skirtis priklausomai nuo veislės – nuo elegantiškų, varpelio formos iki vešlių, pilnavidurių, garbanotų žiedlapių.
Fuksijų šeimai priklauso daugiau nei šimtas rūšių ir keli tūkstančiai išvestų hibridų, todėl kiekvienas gali rasti egzempliorių, atitinkantį jo skonį ir sodą. Yra krūminių, svyrančių ir net tokių, kurias galima formuoti kaip nedidelius medelius, o tai leidžia jas įvairiapusiškai naudoti soduose, balkonuose ir terasose. Žiedų spalva gali svyruoti nuo baltos, rožinės, violetinės, raudonos iki sodrios bordo, dažnai pasitaiko dviejų ar daugiau spalvų deriniai. Fuksija turi ne tik estetinę vertę, bet ir pritraukia apdulkinančius vabzdžius, ypač kolibrius savo gimtinėje, taip prisidėdama prie sodo biologinės įvairovės palaikymo.
Fuksijos pristatymas ir populiarumas
Fuksijų gentis pavadinta vokiečių botaniko Leonharto Fukso vardu XVII amžiuje ir nuo to laiko nepraranda populiarumo tarp gėlių mylėtojų. Pagrindinis šių augalų žavesys slypi jų nepakartojamo grožio žiedynuose, kurie dažnai būna dvispalviai, su skirtingų atspalvių taurėlapiais ir žiedlapiais. Žiedų forma taip pat gali būti itin įvairi – nuo klasikinės varpelio formos iki sudėtingesnių, pilnavidurių veislių. Tarp fuksijų randame labai mažų, nykštukinių veislių, taip pat stipriai augančių rūšių, kurios gali išsivystyti į nedidelius krūmus, todėl jas galima naudoti įvairiems sodininkystės tikslams.
Viena iš fuksijų populiarumo priežasčių yra jų universalumas; jos puikiai tinka pakabinamiems krepšeliams, gėlių loveliams, vazonams, bet taip pat gali būti naudojamos kaip gėlynų apvadai ar pavieniai augalai. Ypač populiarios yra veislės su svyrančiais ūgliais, kurios kaskadomis krinta iš indo, sudarydamos įspūdingą žiedų uždangą. Tinkamai prižiūrimos fuksijos žydi ilgai, nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens, nuolat kraudamos naujus pumpurus. Šis ilgas žydėjimo laikotarpis daro jas ypač vertingas dekoratyviniuose soduose.
Susidomėjimas fuksijomis paskatino ir selekcininkų vaizduotę, todėl šiandien rinkoje yra keli tūkstančiai skirtingų hibridų. Šie hibridai skiriasi ne tik žiedų spalva ir forma, bet ir augimo įpročiais, atsparumu ligoms bei šalčiui. Yra veislių, kurios toleruoja saulėtesnes vietas, nors dauguma fuksijų renkasi pusiau pavėsingas, apsaugotas vietas. Selekcinis darbas nuolat vyksta, todėl kasmet atsiranda naujų, dar ypatingesnių ir atsparesnių veislių.
Fuksija ne tik teikia estetinį malonumą, bet kai kuriose kultūrose turi ir simbolinę reikšmę. Ji dažnai siejama su elegancija, grakštumu ir meile. Augalo priežiūra daugeliui yra atpalaiduojantis pomėgis, teikiantis džiaugsmo ir sėkmės jausmą. Ji rekomenduojama ir pradedantiesiems sodininkams, nes, laikantis kelių pagrindinių taisyklių, ji atsilygina gausiu žydėjimu ir gali tapti tikru bet kurio sodo ar balkono brangakmeniu.
Idealios vietos parinkimas
Fuksijai vienas svarbiausių veiksnių yra tinkamos vietos parinkimas, nes tai iš esmės lemia sveiką augalo vystymąsi ir jo norą žydėti. Apskritai fuksijos mėgsta šviesias, bet nuo tiesioginių, kaitrių vidurdienio saulės spindulių apsaugotas, pusiau pavėsingas vietas. Rytinė ar vėlyvos popietės saulė gali joms būti naudinga, tačiau stipri vidurdienio saulės spinduliuotė gali lengvai nudeginti jų lapus ir žiedus bei perkaisti augalą. Palangė, balkonas, orientuotas į rytus ar vakarus, arba apsaugotas sodo kampelis su filtruota lapuočio medžio šviesa gali būti joms idealus.
Kalbant apie temperatūros reikalavimus, fuksijos renkasi vėsesnį klimatą. Optimaliam jų vystymuisi palankiausia 15–25 laipsnių Celsijaus temperatūra. Ilgalaikis karštis virš 25–28 laipsnių Celsijaus gali sukelti augalui stresą, dėl kurio gali sumažėti arba visiškai nutrūkti žydėjimas, taip pat kristi lapai. Todėl svarbu vasaros karščių metu joms užtikrinti pavėsingą, vėdinamą vietą, kur oro temperatūra išlieka nuosaikesnė. Per karštas ir sausas oras taip pat skatina kenkėjų, tokių kaip voratinklinės erkės, atsiradimą.
Tinkama oro drėgmė taip pat yra labai svarbi fuksijų sveikatai, nes natūralioje aplinkoje jos gyvena didelės drėgmės sąlygomis. Sausas oras, ypač auginant patalpose arba karštomis vasaros dienomis, gali sukelti lapų rudavimą ir džiūvimą. Norėdamas padidinti oro drėgmę, gali purkšti augalo lapus minkštu vandeniu, ypač rytais, arba šalia pastatyti padėklą su vandeniu, ant kurio pabersi akmenukų, kad vazonas nestovėtų tiesiai vandenyje. Jų grupavimas taip pat gali padėti sukurti drėgnesnį mikroklimatą.
Galiausiai, bet ne mažiau svarbu, fuksijas reikia saugoti nuo stipraus vėjo ir skersvėjų. Vėjas gali mechaniškai pažeisti trapius ūglius ir žiedus, taip pat per daug išdžiovinti augalą ir jo žemę. Apsaugota terasa, balkono kampas ar nuo vėjo apsaugota sodo dalis gali joms suteikti idealų prieglobstį. Jei laikai jas pakabinamuose krepšeliuose, įsitikink, kad pakaba yra stabili ir vėjas negali per daug siūbuoti krepšelio. Kruopščiai parinkta vieta prisideda prie to, kad tavo fuksija ilgai išliktų sveika ir žydinti.
Sodinimo ir persodinimo paslaptys
Vienas iš sėkmingo fuksijų auginimo pagrindų yra tinkamo sodinimo substrato ir teisingos sodinimo technikos pasirinkimas. Fuksijos mėgsta gerai drenuojamą, purią, humusingą, šiek tiek rūgščią arba neutralią (pH 6,0–7,0) žemę. Prekyboje esanti speciali fuksijų žemė arba universali gėlių žemė taip pat gali tikti, tačiau verta ją papildomai papurenti trupučiu perlito, durpių ar smėlio, kad pagerėtų oro pralaidumas ir drenažas. Svarbu, kad šaknys nestovėtų vandenyje, nes tai gali sukelti šaknų puvinį.
Renkantis sodinimo indą, atsižvelk į augalo dydį ir augimo stiprumą. Pasirink vazoną ar lovelį, kuris suteiktų pakankamai vietos šaknų sistemai vystytis, bet nebūtų neproporcingai didelis, nes tai gali lemti per didelį dirvožemio drėgnumą ir lėtą džiūvimą. Indo dugne būtinai turi būti drenažo skylės. Molinių vazonų naudojimas gali būti naudingas, nes jų porėta medžiaga padeda dirvožemio aeracijai ir drėgmės pertekliui išgaruoti, tačiau juos reikia laistyti dažniau nei plastikinius vazonus.
Persodinti paprastai reikia kartą per metus, anksti pavasarį, prieš prasidedant vegetacijos sezonui, arba kai augalas išauga iš vazono ir šaknys jį užpildo. Persodinant atsargiai išimk augalą iš seno vazono, nukratyk dalį senos žemės nuo šaknų ir apžiūrėk šaknų sistemos būklę. Nudžiūvusias, pažeistas ar per daug susipynusias šaknų dalis pašalink aštriomis, steriliomis genėjimo žirklėmis. Į naują vazoną įdėk šviežio sodinimo substrato, įstatyk augalą taip, kad šaknies kaklelis būtų pradiniame aukštyje, tada užpildyk vazoną žeme, lengvai ją suspausdamas.
Pasodinęs ar persodinęs augalą, gausiai jį palaistyk, kad žemė gerai sudrėktų ir šaknys susiliestų su nauju substratu. Pirmąsias kelias savaites laikyk augalą pusiau pavėsingoje, apsaugotoje vietoje ir venk tiesioginių saulės spindulių, kol jis sustiprės. Kad sumažintum stresą po persodinimo, netręšk fuksijos bent 2–3 savaites, leisk šaknims prisitaikyti prie naujos aplinkos. Kruopštus sodinimas ir laiku atliktas persodinimas užtikrina augalui reikiamas maistines medžiagas ir tinkamą erdvę vystytis.
Laistymo praktika fuksijos sveikatai
Tinkamas fuksijos laistymas yra labai svarbus sveikam augimui ir gausiam žydėjimui, nes šis augalas yra ypač reiklus vandeniui, ypač šiltesniais mėnesiais ir žydėjimo laikotarpiu. Laistymo dažnumą ir kiekį visada reikia pritaikyti prie aplinkos veiksnių, tokių kaip temperatūra, oro drėgmė, apšvietimo sąlygos, taip pat augalo dydis ir sodinimo indo medžiaga. Bendroji taisyklė – fuksijos žemę reikia nuolat laikyti šiek tiek drėgną, bet niekada neleisti jai visiškai išdžiūti ar ilgai stovėti vandenyje.
Geriausias būdas nustatyti, kada reikia laistyti, yra pirštu patikrinti viršutinio 2–3 centimetrų dirvožemio sluoksnio drėgmę. Jei šis sluoksnis atrodo sausas, laikas laistyti. Geriau laistyti dažniau mažesniais kiekiais nei retai dideliu kiekiu vandens, nes tai gali sukelti šaknų uždusimą. Laistymui naudok kambario temperatūros, minkštą vandenį, pvz., lietaus vandenį arba pastovėjusį vandentiekio vandenį, nes kietas, chloruotas vanduo gali pakenkti augalui.
Perlaistymas gali būti bent jau tiek pat žalingas, kiek ir nepakankamas laistymas. Užsistovėjęs vanduo sukelia šaknų puvinį, dėl kurio augalas gali žūti. To požymiai gali būti gelstantys, vystantys lapai, minkštos, rudos šaknys ir nemalonaus kvapo žemė. Jei įtari perlaistymą, nedelsdamas nutrauk laistymą ir leisk žemei išdžiūti. Sunkiais atvejais gali prireikti persodinti augalą į šviežią, sausą substratą, pašalinant supuvusias šaknų dalis.
Nepakankamo laistymo požymiai yra nuvytę, nusvirę lapai ir ūgliai, žiedpumpurių kritimas ir augimo sustojimas. Nors fuksija gana greitai atsigauna, jei vandens trūkumas laiku kompensuojamas, ilgalaikė sausra gali sukelti negrįžtamą žalą. Vasarą, esant dideliems karščiams, gali tekti laistyti net du kartus per dieną, ypač mažesniuose vazonuose ar pakabinamuose krepšeliuose laikomus egzempliorius. Vakarinės arba ankstyvos rytinės valandos yra tinkamiausios laistymui, kad vanduo spėtų įsigerti ir sumažėtų garavimo nuostoliai.
Maistinės medžiagos ir tręšimas: gausaus žydėjimo paslaptis
Fuksija, kaip intensyviai augantis ir gausiai žydintis augalas, reikalauja reguliaraus maistinių medžiagų papildymo, kad galėtų puoštis visu savo grožiu. Žydėjimo laikotarpiu, nuo pavasario iki rudens, patartina ją tręšti kas savaitę arba kas dvi savaites subalansuotomis, vandenyje tirpiomis kompleksinėmis trąšomis. Pasirink preparatą, kuriame yra būtinų makroelementų (azoto, fosforo, kalio) ir mikroelementų (geležies, magnio, mangano ir kt.). Fosforas ypač svarbus gausiam žiedų formavimuisi, azotas didina žaliąją masę, o kalis gerina bendrą atsparumą ir žiedų spalvos intensyvumą.
Svarbu trąšų tirpalą visada naudoti gamintojo rekomenduojama koncentracija ir niekada nepilti ant sausos žemės, nes tai gali nudeginti šaknis. Pirmiausia palaistyk augalą švariu vandeniu, o tada įterpk trąšų tirpalą. Pernelyg didelis maistinių medžiagų kiekis gali būti bent jau tiek pat žalingas, kiek ir trūkumas; jis gali sukelti druskų kaupimąsi dirvožemyje, o tai gali pažeisti šaknis ir susilpninti augalą. Jei nesi tikras, geriau dažniau naudoti silpnesnį tirpalą.
Maistinių medžiagų trūkumas gali pasireikšti įvairiais simptomais. Azoto trūkumas, pavyzdžiui, sukelia lapų geltonavimą, ypač apatinių, senesnių lapų, ir silpną augimą. Esant fosforo trūkumui, žydėjimas gali būti menkas, o lapai gali tapti tamsiai žali, galbūt su violetiniu atspalviu. Kalio trūkumą gali rodyti lapų kraštų rudavimas, džiūvimas ir bendras augalo silpnumas. Esant geležies ar magnio trūkumui, jaunesniuose lapuose gali pasireikšti chlorozė, t. y., tarpgyslinis geltonavimas, o gyslos lieka žalios.
Vegetacijos periodo pabaigoje, rudenį, palaipsniui mažink tręšimo dažnumą, o žiemojimo metu visiškai nutrauk, nes augalas pereina į ramybės būseną ir jam nereikia papildomų maistinių medžiagų. Pavasarį, pasirodžius naujiems ūgliams, gali vėl pradėti reguliarų maistinių medžiagų papildymą, iš pradžių silpnesniu tirpalu, o tada palaipsniui didindamas koncentraciją. Tinkamas maistinių medžiagų tiekimas užtikrina, kad tavo fuksija bus sveika, stipriai augs ir gausiai džiugins nuostabiais žiedais.
Genėjimas ir formavimas: gražiam ir sveikam augalui
Reguliarus fuksijos genėjimas yra būtinas, kad augalas išsivystytų vešlus, krūmiškas, gausiai žydėtų ir išlaikytų estetišką formą. Genėjimas skatina naujų ūglių, ant kurių paprastai formuojasi žiedai, augimą, taip tiesiogiai prisidėdamas prie žydėjimo potencialo didinimo. Be to, genėjimas padeda pašalinti senas, ligotas ar pažeistas augalo dalis, taip gerindamas bendrą augalo sveikatos būklę ir vėdinimą, o tai mažina grybelinių ligų išsivystymo riziką.
Pagrindinis genėjimo laikotarpis paprastai yra ankstyvą pavasarį, pasibaigus šalnoms, bet prieš prasidedant intensyviam augimui. Tada sumedėjusius ūglius galima nukirpti net perpus ar trečdaliu, priklausomai nuo norimos formos ir dydžio. Silpnus, plonus ūglius reikia visiškai pašalinti. Po genėjimo augalas išleis stiprius naujus ūglius. Fuksijoms, kurios žiemojo, šis pavasarinis genėjimas ypač svarbus atsinaujinimui.
Vegetacijos laikotarpiu taip pat gali prireikti smulkesnių korekcinių genėjimų, vadinamųjų viršūnių skabymo. Kai nauji ūgliai pasiekia 4–6 lapų poras, ūglio viršūnę galima nuskabyti, o tai skatina augalą toliau šakotis. Šį procesą sezono pradžioje galima kartoti kelis kartus, kad gautum tikrai vešlų, kompaktišką krūmą. Nužydėjusius žiedus ir besiformuojančius vaisius taip pat patartina reguliariai šalinti, nes tai skatina augalą krauti naujus žiedus, užuot eikvojus energiją sėklų brandinimui.
Genėjimo technika gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo fuksijos tipo. Krūminėms veislėms tikslas yra suformuoti tankią, apvalią formą, o svyrančioms veislėms svarbu skatinti ilgus, krentančius ūglius, tačiau ir čia verta skabyti ūglių viršūnes, kad augalas atrodytų vešlesnis. Formuojant fuksiją kaip medelį, nuo kamieno reikia reguliariai šalinti šoninius ūglius, o lają formuoti pagal norimą formą. Genėjimui visada naudok švarias, aštrias genėjimo žirkles ar peilį, kad pjūvio vietos būtų lygios ir greitai gytų.
Fuksijos dauginimas žingsnis po žingsnio
Fuksijas dauginti gana paprasta, dažniausiai tai daroma pusiau sumedėjusiais auginiais, o tai leidžia išauginti naujus augalus iš mėgstamų veislių arba atjauninti senus egzempliorius. Tinkamiausias laikas auginiams imti yra vėlyvas pavasaris arba ankstyva vasara, kai augalas aktyviai auga, o ūgliai jau pakankamai tvirti, bet dar nevisiškai sumedėję. Šiuo metu įšaknydinti auginiai turi pakankamai laiko sustiprėti iki rudens.
Auginiams paruošti pasirink aktyviai augantį, sveiką motininį augalą be ligų ir kenkėjų. Aštriu, steriliu peiliu ar genėjimo žirklėmis nupjauk 8–10 cm ilgio ūglių viršūnėles, pageidautina tiesiai po lapų mazgu. Nuo nupjautų auginių apatinių dalių pašalink lapus, palikdamas tik viršutinius 2–4 lapus, kad sumažintum garavimą. Jei likę lapai per dideli, perpus juos perkirpdamas gali dar labiau sumažinti vandens netekimą. Pjūvio vietą patartina pamirkyti į šaknijimosi hormoną, kuris skatina šaknų formavimąsi, tačiau tai nėra būtina.
Paruoštus auginius gali sodinti tiesiai į drėgną, purų sodinimo substratą, pavyzdžiui, durpių ir perlito mišinį, arba pirmiausia gali juos įšaknydinti vandenyje. Jei sodini į žemę, naudok mažus vazonėlius ar daiginimo padėklus, o auginius įterpk maždaug 2–3 cm gyliu į substratą. Pasodinęs lengvai apspausk žemę aplink auginius, o tada atsargiai juos palaistyk. Kad užtikrintum aukštą oro drėgmę, vazonėlius uždenk permatoma plastikine plėvele arba nupjauta viršutine plastikinių butelių dalimi, tačiau reguliariai vėdink, kad išvengtum pelėsio.
Auginius laikyk šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje, šiltoje (apie 18–22 laipsnių Celsijaus) vietoje. Jų žemę nuolat laikyk šiek tiek drėgną. Įsišaknijimas paprastai įvyksta per 2–4 savaites, ką rodo naujų ūglių pasirodymas. Jei įšaknydinai vandenyje, kai šaknys pasiekia 1–2 cm ilgį, persodink juos į tinkamą sodinimo substratą. Jaunus, įsišaknijusius augalus palaipsniui pratink prie išorinių aplinkos sąlygų, prieš perkeldamas juos į nuolatinę vietą.
Apsauga nuo dažnų ligų ir kenkėjų
Fuksijos, nors ir gana atsparūs augalai, deja, nėra apsaugotos nuo įvairių ligų ir kenkėjų, ypač jei auginimo sąlygos nėra optimalios. Viena dažniausių problemų yra grybelinės ligos, tokios kaip pilkasis puvinys (Botrytis cinerea), kuris pirmiausia pažeidžia augalą drėgnu, vėsiu oru ir prastai vėdinamoje vietoje, sudarydamas pilką, miltelių pavidalo apnašą ant lapų, stiebų ir žiedų. Prevencijai svarbu užtikrinti tinkamą atstumą tarp augalų, vengti perlaistymo ir užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Užsikrėtus, pažeistas dalis nedelsiant pašalink ir, jei reikia, naudok fungicidinį purškimą.
Grybai, sukeliantys lapų dėmėtligę, taip pat gali pasirodyti, ypač drėgnoje aplinkoje. Šios ligos sukelia įvairaus dydžio ir spalvos dėmes ant lapų, kurios vėliau gali nudžiūti ir nukristi. Prevencija čia taip pat grindžiama gera higienos praktika, tokia kaip nukritusių lapų pašalinimas ir tinkamo augalų vėdinimo užtikrinimas. Fuksijų rūdys yra dar viena grybelinė liga, sukelianti oranžines arba rudas pūsleles lapų apačioje. Esant stipriam užsikrėtimui, lapai pagelsta ir nukrinta. Prevencija ir kontrolė panašios kaip ir kitų grybelinių ligų atveju.
Iš kenkėjų daugiausia problemų gali sukelti amarai, voratinklinės erkės ir šiltnaminiai baltasparniai. Amarai paprastai įsitaiso ant jaunų ūglių viršūnių ir lapų apačioje, siurbdami sultis silpnina augalą ir išskiria lipčiaus, kuris pritraukia skruzdėles ir skatina suodligės vystymąsi. Voratinklinės erkės yra smulkūs, voragyvių tipo organizmai, kurie daugiausia dauginasi šiltomis, sausomis sąlygomis, sudarydami ploną voratinklį ant lapų, kurie pagelsta, įgauna bronzinį atspalvį ir nukrinta. Šiltnaminiai baltasparniai yra smulkūs, balti, drugelio pavidalo vabzdžiai, kurie taip pat siurbia sultis lapų apačioje ir gali greitai daugintis.
Kovojant su kenkėjais svarbiausia yra prevencija: reguliariai apžiūrėk augalus ir nedelsdamas imkis veiksmų pastebėjęs pirmuosius požymius. Esant nedideliam užsikrėtimui, kenkėjus gali nuplauti vandens srove arba nuvalyti drėgna šluoste. Natūralių priešų, tokių kaip boružės (prieš amarus) ar plėšriosios erkės (prieš voratinklines erkes), naudojimas taip pat gali būti efektyvus. Sunkesniais atvejais gali prireikti naudoti biologinius pesticidus, tokius kaip kalio muilas, nimbamedžio aliejus ar specialūs insekticidai. Visada laikykitės pesticidų naudojimo instrukcijų ir teik pirmenybę aplinkai nekenksmingiems sprendimams.
Fuksijos žiemojimas: pasiruošimas šaltiems mėnesiams
Dauguma fuksijų veislių nėra atsparios šalčiui, todėl regionuose su šaltu klimatu būtina tinkamai paruošti augalus žiemojimui, kad ir kitą sezoną galėtume džiaugtis jų žiedais. Pasiruošimą žiemojimui reikėtų pradėti jau rudenį. Palaipsniui mažink laistymą ir nutrauk tręšimą, kad padėtum augalui pasiruošti ramybės periodui. Prieš pirmąsias šalnas, bet kai dienos temperatūra dar stabiliai laikosi apie 5–10 laipsnių Celsijaus, pernešk augalus į vėsią patalpą, kurioje nėra šalnų.
Ideali vieta žiemojimui yra šviesi arba tamsi, bet būtinai vėsi (5–10 laipsnių Celsijaus) patalpa, tokia kaip nešildoma veranda, rūsys, garažas ar laiptinė. Jei žiemoja šviesioje vietoje, augalas gali išlaikyti keletą lapų ir pavasarį reikės mažiau genėti. Žiemojant tamsioje vietoje, augalas tikriausiai numes visus lapus, o tai yra visiškai normalu. Tokiu atveju ūglius gali genėti stipriau, net perpus ar du trečdalius, kad sutaupytum vietos ir išvengtum ligų. Prieš genėdamas pašalink visus nudžiūvusius lapus ir žiedus.
Žiemojimo metu fuksijų vandens poreikis sumažėja iki minimumo. Laistyk jas tik tiek, kad žemė visiškai neišdžiūtų; tai paprastai pakanka vieną ar du kartus per mėnesį, priklausomai nuo patalpos drėgmės ir temperatūros. Perlaistymas gali sukelti šaknų puvinį net ir ramybės periodu. Reguliariai tikrink augalus, ar nėra kenkėjų ar ligų požymių, ir prireikus imkis atitinkamų atsargumo priemonių. Geras vėdinimas svarbus siekiant išvengti pelėsio.
Pavasarį, paprastai apie kovą, kai dienos pradeda ilgėti ir temperatūra kyla, palaipsniui pratink fuksijas prie šiltesnių ir šviesesnių sąlygų. Iš pradžių pastatyk jas šviesesnėje, bet vis dar vėsioje vietoje, ir pradėk atsargiai didinti laistymo dažnumą. Tuo metu taip pat gali atlikti pavasarinį genėjimą, pašalindamas nudžiūvusius ar silpnus ūglius ir formuodamas augalą. Kai naktinių šalnų pavojus praeina ir lauko temperatūra stabiliai laikosi virš 10 laipsnių Celsijaus, gali jas išnešti į lauką, iš pradžių į pavėsingą, apsaugotą vietą, o tada palaipsniui pratindamas prie galutinės vietos apšvietimo sąlygų.
