Frezija, ši kvapni ir spalvinga gėlė, kilusi iš Pietų Afrikos, jau užkariavo daugelio sodininkystės entuziastų širdis. Tai neatsitiktinai, nes jos grakšti išvaizda, ilgai trunkantis žydėjimas ir būdingas saldus aromatas yra vienodai kerintys. Nors frezijų priežiūra reikalauja tam tikro dėmesio ir patirties, turint tinkamų žinių, kiekvienas gali sėkmingai auginti sveikus, gausiai žydinčius augalus. Šiame straipsnyje išsamiai išnagrinėsime kiekvieną svarbų frezijų auginimo etapą, pradedant gumbasvogūnių pasirinkimu ir baigiant gėlių pjovimu bei gumbasvogūnių peržiemojimu. Mūsų tikslas – pateikti visą reikiamą informaciją, kad ir mūsų skaitytojai galėtų patirti frezijų auginimo džiaugsmą ir grožėtis šių nuostabių augalų grožiu.
Frezija priklauso vilkdalgininių (Iridaceae) šeimai ir buvo pavadinta vokiečių botaniko bei gydytojo Friedricho Heinricho Theodoro Freese’o garbei. Savo natūralioje buveinėje, Kapo regione Pietų Afrikoje, ji prisitaikė prie žiemos liūčių ir vasaros sausrų klimato, o tai lemia ir jos auginimo reikalavimus. Svarbu suprasti šias pagrindines biologines ypatybes, kad augalui būtų užtikrintos optimalios sąlygos. Dėka selekcininkų darbo, šiandien egzistuoja daugybė įvairių spalvų ir formų frezijų veislių, tarp kurių kiekvienas gali rasti tinkančią savo sodui ar namams. Asortimentas svyruoja nuo paprastesnių, viengubų žiedų tipų iki pilnavidurių, garbanotų žiedlapių veislių.
Daugelis žmonių freziją pažįsta ir mėgsta kaip skintą gėlę, nes jos ilgaamžiškumas ir intensyvus aromatas daro ją populiariu puokščių ir dekoratyvinių kompozicijų elementu. Tačiau verta žinoti, kad tinkamai prižiūrint, jos žiedais galime ilgai džiaugtis ir savo soduose ar net vazonuose. Frezija ne tik teikia estetinį malonumą, bet ir gali prisidėti prie sodo biologinės įvairovės, pritraukdama apdulkinančius vabzdžius. Šiame priežiūros vadove taip pat aptarsime, kaip prailginti žydėjimo laikotarpį ir skintų gėlių gyvavimo trukmę.
Sėkmingo frezijų auginimo raktas slypi dėmesyje detalėms, įskaitant teisingą sodinimo gylį, vandens tiekimo reguliavimą ir peržiemojimo sąlygas. Nors kai kuriems gali būti iššūkis išlaikyti gumbasvogūnius nepažeistus ramybės periodu, išmokus teisingų metodų, ši užduotis taip pat gali būti lengvai įveikta. Tikimės, kad šis išsamus vadovas padės išsklaidyti bet kokias abejones, susijusias su frezijų auginimu, ir paskatins kuo daugiau žmonių imtis šios nuostabios gėlės auginimo. Pasiruoškite kvapniai ir spalvingai kelionei į frezijų pasaulį!
Frezijos botaninės savybės
Frezijų (Freesia) gentis apima maždaug 16-20 rūšių, kurios visos kilusios iš pietinės Afrikos dalies, konkrečiai iš Kapo floros regiono. Tai daugiametės žolinės augalai, besivystantys iš būdingų požeminių kaupiamųjų organų, vadinamų gumbasvogūniais. Gumbasvogūnis iš tiesų yra pakitęs, sustorėjęs požeminis stiebo pagrindas, kaupiantis maisto medžiagas ir leidžiantis augalui išgyventi nepalankius periodus. Šie gumbasvogūniai yra kūgio arba apvalios formos ir apsaugoti pluoštiniu, sausu apvalkalu (tunika). Kiekvienais metais virš senojo gumbasvogūnio susiformuoja naujas, o apatinis palaipsniui sunyksta.
Frezijos lapai yra siauri, kalavijo formos, paprastai ryškiai žalios spalvos ir išsidėstę vėduokliškai ant trumpo antžeminio stiebo. Lapų ilgis gali skirtis priklausomai nuo veislės ir auginimo sąlygų, bet dažniausiai svyruoja nuo 10 iki 30 cm. Augalo habitas paprastai yra laisvas ir grakštus, o tai prisideda prie jo elegantiškos išvaizdos. Svarbu pažymėti, kad lapų sveikata ir vientisumas yra gyvybiškai svarbūs fotosintezei, kuri teikia energiją žydėjimui ir naujo gumbasvogūnio vystymuisi.
Pati ryškiausia ir labiausiai vertinama frezijų dalis yra jų žiedynas. Žiedai susitelkę į vienašalę varpą, techniškai – į monochazinį žiedyną (suktelį), kuris išauga ant plono, dažnai šakoto stiebo, vadinamo žiedynkočiu. Toks išsidėstymas, kai žiedai atsiveria eilute vienoje stiebo pusėje, daro augalą ypač įspūdingu. Vienas stiebas paprastai gali turėti 5-10 žiedų, ar net daugiau, kurie atsiveria palaipsniui iš apačios į viršų, taip užtikrindami ilgą žydėjimo laikotarpį.
Pavieniai žiedai yra piltuvėlio formos ir zigomorfiniai, o tai reiškia, kad jie turi dvišalę simetriją (juos galima padalyti į dvi lygias dalis tik viena plokštuma). Kiekvienas žiedas susideda iš šešių žiedlapių (nediferencijuotų vainiklapių ir taurėlapių), kurie prie pagrindo suaugę ir sudaro vamzdelį. Žiedų spalva yra nepaprastai įvairi, svyruojanti nuo baltos, geltonos, oranžinės, rožinės ir raudonos iki įvairių levandų, violetinės ir mėlynos atspalvių, dažnai su kontrastingomis dėmėmis žiotyse. Daugelis veislių intensyviai kvepia, skleisdamos saldų, dažnai citrusinį aromatą, kuris yra viena iš pagrindinių jų traukos savybių.
Veislių ir spalvų pasirinkimas
Frezijų selekcija turi ilgą istoriją, kurios rezultatas – itin platus veislių ir spalvų asortimentas, prieinamas sodininkams šiandien. Laukinės rūšys, tokios kaip Freesia refracta (su baltais ar gelsvai žaliais žiedais ir stipriu aromatu) arba Freesia corymbosa, pasitarnavo kaip pagrindas kuriant šiuolaikinius hibridus. Šie hibridai, dažnai vadinami Freesia x hybrida, sujungia skirtingų tėvinių rūšių pageidaujamas savybes, tokias kaip didesnis žiedo dydis, turtingesnė spalvų paletė ir ilgesnis gyvavimo laikas vazoje. Selekcininkai nuolat dirba kurdami naujas veisles, kurios yra dar atsparesnės arba turi unikalesnę išvaizdą.
Frezijų veisles galima grupuoti pagal kelis kriterijus, tokius kaip žiedo spalva, žiedo dydis ar žiedo struktūra. Bene populiariausios yra klasikinės vienspalvės veislės, pavyzdžiui, sniego baltumo ‘Alba’, saulės geltonumo ‘Buttercup’, ugningai raudona ‘Red Lion’ ar tamsiai violetinė ‘Blue Heaven’. Be to, egzistuoja ir dvispalvės ar daugiaspalvės veislės, kurių žiedlapių kraštai ar žiočių sritis yra kitokio atspalvio, sukurdamos jaudinantį kontrastą. Šios išskirtinesnės veislės gali suteikti gėlynams ar puokštėms unikalią atmosferą.
Pagal žiedo struktūrą skiriame viengubas ir pilnavidures frezijas. Viengubos reprezentuoja natūralesnę, grakštesnę išvaizdą, o pilnavidurės, kurių kai kurie kuokeliai transformavosi į žiedlapius primenančias struktūras, puikuojasi pilnesniais, beveik rožės pavidalo žiedynais. Populiarios pilnavidurės veislės yra, pavyzdžiui, ‘Double White’, ‘Rosalinde’ (rožinė) ar ‘Volante’ (oranžinė). Renkantis verta atsižvelgti į numatomą naudojimo paskirtį: ilgakotės, didžiažiedės veislės idealiai tinka skintoms gėlėms, o trumpesnės, kompaktiškesnio augimo veislės gali būti tinkamesnės vazonams ar lysvių pakraščiams.
Renkantis spalvas, svarbus aspektas gali būti ne tik asmeninis skonis, bet ir harmonija su kitais sodo augalais. Šiltos spalvos, tokios kaip geltona, oranžinė ir raudona, sukuria gyvybingą, linksmą nuotaiką, o šaltesni atspalviai, tokie kaip mėlyna, violetinė ir balta, perteikia ramesnę, elegantiškesnę atmosferą. Derinant skirtingų spalvų frezijas, galima sukurti įspūdingas ir harmoningas gėlių grupes. Perkant patartina rinktis sveikus gumbasvogūnius iš patikimų šaltinių, kad būtų užtikrintas sėkmingas auginimas ir gausus žydėjimas.
Optimalus sodinimo laikas ir būdas
Optimalus frezijų gumbasvogūnių sodinimo laikas labai priklauso nuo to, ar ketinama juos auginti lauke, ar vazone, bei nuo vyraujančių klimato sąlygų. Dėl frezijų jautrumo šalčiui, anksčiausias rekomenduojamas laikas sodinti lauke vidutinio klimato sąlygomis yra pasibaigus paskutinėms pavasario šalnoms, paprastai nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio. Jei pageidaujamas ankstesnis žydėjimas, gumbasvogūnius galima nuo kovo mėnesio daiginti patalpoje vazonuose, šviesioje, nuo šalnų apsaugotoje vietoje, o vėliau, kai oras bus palankus, persodinti į lauką. Svarbu, kad dirvos temperatūra sodinimo metu būtų pasiekusi bent 10-12 °C (50-54 °F).
Auginant vazonuose, laikas gali būti lankstesnis, nes augalus lengviau apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų. Norint sulaukti žydėjimo žiemą ar ankstyvą pavasarį, gumbasvogūnius galima sodinti rudenį, rugsėjo-spalio mėnesiais, ir auginti šviesioje, vėsioje (10-15 °C arba 50-59 °F) vietoje. Tokiu atveju žydėjimo galima tikėtis maždaug po 10-12 savaičių nuo pasodinimo. Frezijos ypač gerai jaučiasi šiltnamiuose ar žiemos soduose, kur temperatūrą ir drėgmę galima geriau kontroliuoti.
Pats sodinimo procesas reikalauja kruopštaus pasiruošimo. Frezijų gumbasvogūnius reikėtų dėti į paruoštą dirvą smailiuoju galu į viršų. Sodinimo gylis paprastai yra du-tris kartus didesnis už gumbasvogūnio aukštį, o tai reiškia apie 5-7 cm (2-3 colius). Jei pasodinama per sekliai, augalai gali būti nestabilūs, o jei per giliai, jie gali dygti lėčiau ir silpniau žydėti. Atstumas tarp atskirų gumbasvogūnių turėtų būti bent 5-10 cm (2-4 coliai), kad būtų pakankamai vietos augimui ir tinkama oro cirkuliacija.
Pasodinus, dirvą kruopščiai, bet švelniai palaistykite, kad žemė aplink gumbasvogūnius gerai sudrėktų ir paskatintų įsišaknijimą. Pradiniu laikotarpiu venkite perlaistymo, nes stovintis vanduo gali sukelti gumbasvogūnių puvimą. Sodinant lauke, patartina pažymėti sodinimo vietą, kad vėliau būtų lengviau rasti augalus ir kad ravint nebūtų pažeisti dygstantys daigai. Tinkama sodinimo technika kloja pagrindą sveikam frezijų vystymuisi ir gausiam žydėjimui.
Tinkamo dirvožemio paruošimas ir pasirinkimas
Viena iš pagrindinių sėkmingo frezijų auginimo sąlygų yra tinkamos kokybės ir struktūros dirvožemio užtikrinimas. Šie augalai mėgsta gerai drenuojamą, purios tekstūros, maisto medžiagomis turtingą dirvožemį. Pernelyg sunkūs, molingi dirvožemiai nėra idealūs, nes jie linkę sulaikyti vandenį, o tai gali sukelti gumbasvogūnių puvinį. Priešingai, pernelyg smėlėti dirvožemiai greitai išdžiūsta ir negali tinkamai išlaikyti maisto medžiagų, todėl juos taip pat reikia gerinti.
Dirvožemio paruošimą idealiausia pradėti likus kelioms savaitėms iki sodinimo. Sodinant lauke, numatytą plotą reikėtų giliai, bent 20-30 cm (8-12 colių) gyliu, perkasti arba supurenti. Tai pagerina dirvožemio aeraciją ir vandens pralaidumą. Kasant pašalinkite piktžoles ir didesnius akmenis. Jei dirvožemis per sunkus, jo struktūrai pagerinti įmaišykite gerai perpuvusio komposto, smėlio ar perlito. Šios medžiagos padeda išvengti vandens užsistovėjimo ir aprūpina šaknis reikiamu oru.
Norint padidinti dirvožemio maisto medžiagų kiekį, ruošiant patartina įmaišyti organinių medžiagų, pavyzdžiui, gerai perpuvusio mėšlo ar komposto. Venkite naudoti šviežią, neperpuvusį mėšlą, nes jis gali pažeisti jaunas šaknis ir paskatinti patogenų dauginimąsi. Organinės medžiagos ne tik aprūpina augalus maisto medžiagomis, bet ir pagerina dirvožemio vandens sulaikymo gebą bei jo purią struktūrą. Kalbant apie dirvožemio pH, frezijos renkasi šiek tiek rūgščią arba neutralią terpę (pH 6,0-7,0).
Auginant vazonuose, naudokite kokybišką, universalią gėlių žemę, kurią galima dar pagerinti pridedant šiek tiek smėlio ar perlito geresniam drenažui. Svarbu, kad vazono dugne būtų drenažo angos, kad laistymo vandens perteklius galėtų laisvai nutekėti. Drenažui pagerinti vazono dugne taip pat galima patiesti keramzito ar žvyro sluoksnį. Kruopščiai paruoštas ir parinktas dirvožemis suteikia frezijoms optimalias augimo sąlygas, prisidedant prie sveikos šaknų sistemos vystymosi ir gausaus žydėjimo.
Šviesos ir temperatūros reikalavimai
Frezijos yra šviesamėgiai augalai, o tai reiškia, kad gausiam žydėjimui ir sveikam vystymuisi joms reikia daug saulės šviesos. Idealus variantas joms yra mažiausiai 6 valandos tiesioginių saulės spindulių per dieną. Jei pasodinama šešėlingesnėje vietoje, jų stiebai gali ištįsti (etioliuoti), žydėjimas gali būti retesnis, o žiedų spalva gali būti ne tokia intensyvi. Vazonuose auginamoms frezijoms rinkitės saulėtą palangę ar terasą, kur jos gaus pakankamai šviesos.
Temperatūra taip pat yra lemiamas veiksnys frezijos gyvavimo cikle. Gumbasvogūnių dygimui ir vegetatyviniam augimui optimali dienos temperatūra yra apie 18-22 °C (64-72 °F), o šiek tiek vėsesnė naktinė temperatūra 10-15 °C (50-59 °F) yra ideali. Tačiau žydėjimo indukcijai, t. y. žiedpumpurių formavimuisi, būtinas vėsesnis laikotarpis, kurio metu temperatūra kelias savaites svyruoja tarp 8-12 °C (46-54 °F). Tai imituoja žiemos periodą jų natūralioje buveinėje.
Žydėjimo laikotarpiu frezijos mėgsta vidutiniškai šiltą temperatūrą tarp 15-20 °C (59-68 °F). Per aukšta temperatūra, ypač kartu su maža oro drėgme, gali sutrumpinti žydėjimo laiką ir lemti greitesnį žiedų vytimą. Venkite laikyti augalus skersvėjyje ar staigių temperatūros svyravimų, nes tai gali sukelti augalui stresą. Subalansuotos temperatūros sąlygos prisideda prie žiedų ilgaamžiškumo ir jų aromato intensyvumo.
Vegetacijos periodo pabaigoje, lapams pageltus ir nudžiūvus, gumbasvogūniai pereina į ramybės būseną. Šiuo laikotarpiu gumbasvogūniams reikalingos šiltos, sausos sąlygos tinkamam subrendimui ir pasiruošimui kitam sezonui. Šis cikliškumas, vėsesnių ir šiltesnių periodų kaita, yra būtinas sėkmingam, kasmetiniam frezijų žydėjimui. Todėl tikslus šviesos ir temperatūros reikalavimų žinojimas ir užtikrinimas yra itin svarbus auginant šias nuostabias gėles.
Laistymas ir oro drėgmė
Frezijų vandens poreikis kinta priklausomai nuo augalo vystymosi etapo, todėl laistymą visada reikia pritaikyti prie esamų poreikių. Po pasodinimo ir iki sudygimo gumbasvogūnius laistykite tik saikingai, kad išvengtumėte puvimo. Kai tik pasirodo pirmieji daigai ir prasideda augimas, palaipsniui didinkite vandens kiekį. Intensyviausio vandens tiekimo joms reikia prieš žydėjimą ir žydėjimo metu, kai dirvą reikia nuolat laikyti šiek tiek drėgną.
Svarbu, kad viršutinis dirvožemio sluoksnis tarp laistymų šiek tiek pradžiūtų, kad būtų išvengta vandens užsistovėjimo, kuris gali sukelti šaknų uždusimą ir grybelines ligas. Laistymui pageidautina naudoti kambario temperatūros, minkštą vandenį, pavyzdžiui, lietaus vandenį arba nusistovėjusį vandentiekio vandenį. Laistymas ankstyvą rytą yra idealiausias, nes tai leidžia lapams per dieną nudžiūti, sumažinant grybelinių infekcijų riziką. Laistydami stenkitės vandenį nukreipti tiesiai į dirvą, vengdami lapų ir žiedų sudrėkinimo.
Frezijos mėgsta vidutiniškai drėgną aplinką, ypač žydėjimo laikotarpiu. Maža oro drėgmė, ypač šildomose patalpose, gali lemti greitesnį žiedų vytimą ir pumpurų džiūvimą. Oro drėgmei padidinti galima naudoti kelis metodus. Vazonuose auginamus augalus galima pastatyti ant padėklo, pripildyto vandens ir akmenukų, užtikrinant, kad vazono dugnas tiesiogiai nesiliestų su vandeniu. Lapų purškimas taip pat gali padėti, tačiau tai reikėtų daryti atsargiai, smulkiu purkštuvu, ir vengti žiedų purškimo.
Pasibaigus žydėjimui, kai lapai pradeda gelsti ir džiūti, palaipsniui sumažinkite laistymą. Šiame etape augalas maisto medžiagas perkelia atgal į gumbasvogūnį ir ruošiasi ramybės periodui. Prieš iškasdami gumbasvogūnius, leiskite dirvai visiškai išdžiūti. Tinkamas laistymas ir drėgmės kontrolė yra būtini sveikam frezijų vystymuisi, gausiam žydėjimui ir gumbasvogūnių paruošimui kitam sezonui.
Maistinių medžiagų tiekimas ir tręšimas
Frezijos, ypač šiuolaikiniai stambiažiedžiai hibridai, yra maisto medžiagų reikalaujantys augalai, todėl reguliarus ir subalansuotas maisto medžiagų tiekimas yra būtinas gausiam žydėjimui bei stipriam, sveikam augimui. Svarbu užtikrinti pakankamą maisto medžiagų lygį dirvožemyje jau sodinant. Kaip minėta anksčiau, gerai perpuvusio organinio mėšlo ar komposto įterpimas ruošiant dirvą prieš sodinimą suteikia puikų pagrindą. Ši organinė medžiaga lėtai skaidysis, palaipsniui aprūpindama augalą reikiamomis maisto medžiagomis.
Vegetacijos periodu, pradedant nuo daigų pasirodymo, reikalingas reguliarus papildomas tręšimas. Iš pradžių, augimo fazėje, rekomenduojamos subalansuotos universalios trąšos su didesniu azoto kiekiu, skatinančios stiprios lapijos ir stiebų vystymąsi. Vėliau, pumpurų formavimosi laikotarpiu, pereikite prie skystų trąšų, skatinančių žydėjimą, su didesniu fosforo ir kalio kiekiu. Fosforas yra gyvybiškai svarbus žiedų ir šaknų formavimuisi, o kalis stiprina augalo atsparumą ir gerina žiedų kokybę.
Tręšimas skystomis trąšomis paprastai atliekamas kas dvi ar tris savaites, laikantis naudojamo produkto gamintojo nurodymų. Svarbu neviršyti rekomenduojamos dozės, nes pertręšimas gali pažeisti šaknis ir sutrikdyti augalo maisto medžiagų pusiausvyrą. Skystas trąšas visada berkite ant drėgnos dirvos, kad išvengtumėte šaknų nudeginimo. Žydėjimo metu galima tęsti saikingą maisto medžiagų papildymą, kad augalas turėtų pakankamai energijos žiedų vystymuisi ir gumbasvogūnio augimui.
Po žydėjimo, kai lapai pradeda gelsti, nustokite tiekti maisto medžiagas, nes augalas tada ruošiasi ramybės periodui. Tinkamas ir subalansuotas maisto medžiagų tiekimas vegetacijos periodu ne tik įtakoja einamojo sezono žydėjimą, bet ir prisideda prie to, kad gumbasvogūniai sukauptų pakankamai maisto medžiagų sėkmingam dygimui ir žydėjimui kitais metais. Atkreipkite dėmesį į augalo signalus, tokius kaip lapų geltonavimas ar silpnas augimas, kurie gali rodyti maisto medžiagų trūkumą, ir prireikus koreguokite tręšimo praktiką.
Žydėjimo skatinimas ir gėlių priežiūra
Norint paskatinti gausų ir ilgai trunkantį frezijų žydėjimą, reikia suderinti kelis veiksnius. Kaip aptarta anksčiau, tinkamos šviesos ir temperatūros sąlygos, subalansuotas laistymas ir maisto medžiagų tiekimas yra fundamentalūs. Ypač svarbu užtikrinti vėsesnį laikotarpį, reikalingą žydėjimo indukcijai, po kurio augalai formuoja žiedpumpurius. Be to, reguliarus augalų tikrinimas ir ankstyvas bet kokių atsirandančių ligų ar kenkėjų gydymas taip pat prisideda prie žydėjimo potencialo maksimalizavimo.
Kai frezijos išaugina žiedynkočius, užtikrinkite, kad augalai gautų pakankamai atramos, ypač aukštesnėms, stambiažiedėms veislėms. Ploni, gležni stiebai gali lengvai linkti ar lūžti nuo žiedų svorio. Galima naudoti plonus bambuko kuolelius ar specialias augalų atramas, prie kurių stiebai atsargiai pririšami. Tai ne tik apsaugo žiedų vientisumą, bet ir suteikia augalų grupei estetiškesnę išvaizdą.
Gėlių pjovimas vazai taip pat yra svarbi priežiūros dalis, o keletas praktikų gali prailginti jų gyvavimo laiką. Frezijas idealiausia pjauti tada, kai apatiniai vienas ar du žiedai žiedyne jau prasiskleidę, o likusieji dar pumpuruose. Naudokite aštrų peilį ar žirkles ir pjaukite anksti ryte arba vėlai vakare, kai augalai yra turgoriški (pilni vandens). Nupjautus stiebus nedelsiant įmerkite į drungną vandenį ir įstrižai nupjaukite stiebų galus, kad padidintumėte vandens įsiurbimo paviršių.
Keiskite vandenį frezijų vazoje kasdien arba kas antrą dieną ir kaskart nupjaukite nedidelį gabalėlį nuo stiebų galų. Specialaus skintų gėlių maisto tirpalo naudojimas taip pat gali ženkliai prailginti gėlių gyvavimo laiką ir šviežumą. Venkite statyti vazas tiesioginiuose saulės spinduliuose ar šalia šilumos šaltinių, taip pat šalia nokstančių vaisių, nes etileno dujos pagreitina vytimą. Tinkamai prižiūrimos skintos frezijos gali puošti namus savo nuostabiu aromatu ir spalvomis net pusantros savaitės.
Apsauga nuo ligų ir kenkėjų
Nors frezijos yra gana atsparūs augalai, tam tikros ligos ir kenkėjai kartais gali juos užpulti, ypač jei auginimo sąlygos nėra optimalios. Prevencija visada yra geriausia gynybos strategija. Tai apima sveikų gumbasvogūnių pirkimą iš patikrintų šaltinių, tinkamos sėjomainos taikymą, kur įmanoma, gerai drenuojamo dirvožemio užtikrinimą ir per tankaus sodinimo vengimą, kas skatina gerą oro cirkuliaciją tarp augalų.
Tarp dažniausiai pasitaikančių grybelinių ligų yra fuzariozinis gumbasvogūnių puvinys (Fusarium oxysporum), sukeliantis gumbasvogūnių ir šaknų irimą, ir kekerinis puvinys (Botrytis cinerea), kuris dažniausiai puola žiedus ir lapus drėgnu, vėsiu oru. Su fuzarioze galima kovoti šalinant užkrėstus gumbasvogūnius ir keičiant dirvą arba apdorojant gumbasvogūnius fungicidu prieš sodinimą. Kekerinio puvinio galima išvengti laikant augalus sausai, užtikrinant gerą vėdinimą ir nedelsiant šalinant užkrėstas augalų dalis. Esant stipriam užkrėtimui, gali prireikti ir purškimo fungicidu.
Iš kenkėjų problemų gali sukelti amarai, voratinklinės erkės ir tripsai. Amarai siurbia sultis iš jaunų ūglių ir lapų, sukeldami deformacijas ir išskirdami lipčių, kuris traukia skruzdėles ir skatina suodligės augimą. Voratinklinės erkės klesti sausomis, šiltomis sąlygomis, sudarydamos plonus voratinklius apatinėje lapų pusėje ir savo maitinimusi sukeldamos lapų geltonavimą bei kritimą. Tripsai yra maži, skraidantys vabzdžiai, pažeidžiantys žiedus ir lapus, palikdami sidabriškas dėmes ir deformacijas.
Esant nedideliam kenkėjų antplūdžiui, galima išbandyti biologinius kontrolės metodus, pavyzdžiui, įveisiant boružes amarams naikinti arba nuplaunant užkrėstas dalis vandens srove. Atkaklesniais atvejais gali prireikti insekticidų, tačiau visada elkitės atsargiai, laikydamiesi naudojimo instrukcijų. Svarbus reguliarus tikrinimas, kad problemos būtų kuo anksčiau aptiktos ir išspręstos, taip sumažinant žalą ir užtikrinant sveiką jūsų frezijų vystymąsi.
Gumbasvogūnių peržiemojimas ir laikymas
Kadangi frezijos kilusios iš Pietų Afrikos ir yra jautrios šalčiui, vidutinio klimato sąlygomis jų gumbasvogūnius rudenį reikia iškasti ir peržiemoti nuo šalčio apsaugotoje vietoje. Gumbasvogūnių iškasimo laikas ateina tada, kai augalo lapai pagelsta ir nudžiūsta, o tai paprastai įvyksta praėjus 6-8 savaitėms po žydėjimo. Tai rodo, kad gumbasvogūniai subrendo ir yra pasiruošę ramybės periodui. Atsargiai iškaskite gumbasvogūnius iš žemės, stengdamiesi jų nepažeisti.
Nuo iškastų gumbasvogūnių nuvalykite žemės likučius ir nudžiūvusias augalų dalis. Palikite juos kelias dienas džiūti gerai vėdinamoje, šiltoje, pavėsingoje vietoje. Šis džiovinimo procesas padeda išvengti puvimo laikymo metu. Nuo visiškai išdžiūvusių gumbasvogūnių atsargiai atskirkite seną, nudžiūvusį motininį gumbasvogūnį ir visus mažus dukterinius gumbasvogūnius (vaikučius), kurie galėjo susiformuoti ir kuriuos vėliau galima naudoti dauginimui. Laikykite tik sveikus, nepažeistus, kietus gumbasvogūnius.
Išvalytus ir išdžiovintus frezijų gumbasvogūnius galima laikyti popieriniuose maišeliuose, tinkliniuose maišeliuose arba vienu sluoksniu padėkluose, apsuptus sausomis durpėmis, pjuvenomis ar vermikulitu. Laikymo terpė padeda išsaugoti gumbasvogūnių drėgmės kiekį ir apsaugo juos nuo fizinių pažeidimų. Laikymo vieta turėtų būti tamsi, sausa, vėsi, bet apsaugota nuo šalčio. Ideali laikymo temperatūra yra tarp 12-15 °C (54-59 °F). Šiltesnėje vietoje gumbasvogūniai gali per anksti sudygti, o per žema temperatūra gali juos pažeisti.
Laikymo metu reguliariai, bent kartą per mėnesį, tikrinkite gumbasvogūnius ir pašalinkite visus supelijusius ar suminkštėjusius egzempliorius, kad išvengtumėte infekcijos plitimo. Tinkamai peržiemojusius gumbasvogūnius pavasarį galima vėl sodinti ir jie vėl džiugins nuostabiais žiedais. Kruopštus peržiemojimas yra gyvybiškai svarbus sėkmingam frezijų auginimui metai iš metų, leidžiantis išsaugoti mėgstamas veisles daugelį metų.
Dauginimo būdai
Frezijas galima dauginti keliais būdais, tačiau dažniausiai jos dauginamos dukteriniais gumbasvogūniais (mažais šoniniais gumbasvogūniais) arba sėklomis. Abu metodai turi savų privalumų ir trūkumų, taip pat specifinių technikų, kurias verta žinoti, jei norima praplėsti savo frezijų kolekciją ar išbandyti naujas veisles. Labiausiai paplitęs ir paprasčiausias metodas yra dauginimas dukteriniais gumbasvogūniais, kuris duoda tikslias motininio augalo kopijas.
Dukteriniai gumbasvogūniai, dar vadinami vaikučiais, formuojasi motininio gumbasvogūnio šone, prie jo pagrindo, vegetacijos periodo metu. Juos galima atskirti nuo motininio gumbasvogūnio kasant ir valant gumbasvogūnius. Tolesniam dauginimui naudokite tik sveikus, gerai išsivysčiusius dukterinius gumbasvogūnius. Mažesni dukteriniai gumbasvogūniai paprastai žydi tik antraisiais ar trečiaisiais metais, o didesni gali žydėti jau kitą sezoną. Dukterinius gumbasvogūnius reikėtų laikyti ir sodinti taip pat, kaip ir subrendusius gumbasvogūnius.
Frezijų dauginimas sėklomis yra ilgesnis procesas, reikalaujantis daugiau kantrybės, tačiau jis suteikia galimybę sukurti naujus augalus su unikaliomis savybėmis, ypač jei naudojamos sėklos iš savo pačių kryžminimų. Sėklas galima sėti pavasarį arba rudenį į gerai drenuojamą, purų sėjos substratą. Sėklų dygimui reikalinga šilta (apie 20-22 °C arba 68-72 °F) ir drėgna aplinka. Dygimas paprastai trunka 3-6 savaites. Jaunus daigelius reikia kruopščiai prižiūrėti, užtikrinant jiems pakankamai šviesos ir drėgmės.
Iš sėklų išaugintos frezijos paprastai pasiekia žydėjimui tinkamą dydį tik antraisiais ar trečiaisiais metais. Pirmaisiais metais jos išaugina mažus gumbasvogūnius, kuriuos sezono pabaigoje reikėtų iškasti ir kitą pavasarį vėl pasodinti. Nors šis metodas reikalauja daugiau laiko, tai puiki galimybė eksperimentuoti mėgstantiems sodininkams. Svarbu pažymėti, kad hibridinių veislių sėklomis išauginti palikuonys nebūtinai paveldi visas tėvinių augalų savybes, todėl rezultatas gali pateikti staigmenų. Nesvarbu, ar bandote dauginti dukteriniais gumbasvogūniais, ar sėdami sėklas, sėkmingas dauginimas visada teikia didelį džiaugsmą augalų mylėtojams.
