Auksinė rožė, arba moksliškai vadinama Rosa xanthina, yra žavingas dekoratyvinis krūmas, kilęs iš Kinijos, kuris kiekvieną sodo mylėtoją sužavi pavasariniais, ryškiai geltonais žiedais. Nors iš esmės tai atspari, gerai šalčiui atspari veislė, norint sėkmingai peržiemoti, verta imtis kelių pagrindinių, profesionalių veiksmų, ypač jaunesnių, dar ne visiškai sustiprėjusių krūmų atveju. Tinkamos žiemojimo procedūros ne tik užtikrina augalo išlikimą atšiauresniais žiemos mėnesiais, bet ir prisideda prie to, kad kitą sezoną rožė mus džiugintų pačia puošniausia forma, gausiu žiedų derliumi. Kruopštus pasiruošimas ir žiemos metu skiriamas dėmesys atsipirks ir pavasarį padovanos mums sveiką ir gyvybingą augalą.
Pasiruošimas žiemojimui yra esminis augalo vegetacijos ciklo etapas, kuris padeda pagrindus kitų metų vystymuisi ir žydėjimui. Svarbiausi darbai prasideda rudens viduryje, paprastai spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje, dar prieš prasidedant pirmosioms rimtesnėms šalnoms. Šiuo metu jau verta sumažinti laistymo kiekį, kad augalo ūgliai subręstų, o audiniai pasiruoštų šaltesniam laikotarpiui. Per didelis vandens tiekimas šiuo laikotarpiu paskatintų rožę auginti naujus, gležnus ūglius, kurie nuo šalčio lengvai nušaltų, be reikalo silpnindami visą augalą.
Teisingas tręšimo laikas taip pat yra būtinas sėkmingam žiemojimui. Nuo vasaros pabaigos, nuo rugpjūčio vidurio, jau reikia vengti trąšų, kuriose gausu azoto, nes jos skatina ūglių augimą. Vietoj to, verta naudoti trąšas, kuriose gausu kalio, specialiai skirtas rudens paruošimui. Kalis skatina ūglių brendimą, stiprina ląstelių sieneles ir žymiai pagerina augalo atsparumą šalčiui, todėl jis tampa atsparesnis žiemos temperatūros svyravimams ir ilgalaikiam šalčiui.
Rožės krūmo aplinkos sutvarkymas taip pat yra svarbi rudens pasiruošimo dalis. Nukritusius lapus ir kitas augalų liekanas būtinai reikia pašalinti iš po krūmo, nes ant jų lengvai gali peržiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai bei lervos. Kruopščiai rudenį išvalę, galime žymiai sumažinti kitų pavasario infekcijų riziką, užkirsdami kelią grybelinių ligų, pavyzdžiui, miltligės ar rožių rūdžių, atsiradimui. Švari aplinka taip pat užtikrina tinkamą oro cirkuliaciją aplink krūmą, o tai taip pat prisideda prie augalo sveikatos išsaugojimo.
Tinkamas genėjimas ir paruošimas
Auksinės rožės genėjimas prieš žiemojimą šiek tiek skiriasi nuo tradicinių rožių genėjimo technikų, nes ši veislė daugiausiai žiedų išaugina ant antramečių ūglių. Rudens genėjimo tikslas pirmiausia yra ne skatinti žydėjimą, o formuoti augalą ir pašalinti sergančias, pažeistas ar nudžiūvusias šakas. Verta atlikti lengvą, vadinamąjį valomąjį genėjimą, kurio metu išlaisviname krūmą nuo nereikalingų, silpnų ūglių, taip sumažindami garavimo paviršių ir ligų riziką. Stiprų atjauninamąjį genėjimą reikia planuoti pavasarį, po žydėjimo.
Genėdami visada naudokite aštrias, dezinfekuotas genėjimo žirkles, kad pjūvio paviršiai būtų lygūs ir švarūs, taip išvengiant audinių pažeidimo ir ligų sukėlėjų patekimo. Pjūvius visada darykite virš sveiko pumpuro, šiek tiek įstrižai, kad vanduo galėtų lengvai nutekėti nuo paviršiaus. Pašalintų augalų dalių nepalikite sode, o surinkite ir sunaikinkite arba tinkamai kompostuokite, kad išvengtumėte tolesnio ligų plitimo. Šis kruopštumas yra būtinas norint užtikrinti ilgalaikę mūsų augalų kolekcijos sveikatą.
Jauniems, ką tik pasodintiems krūmams ypač svarbus kruopštus paruošimas, nes jų šaknų sistema dar nėra pakankamai giliai įsiskverbusi į dirvą, kad pasiektų nuo šalčio apsaugotą zoną. Šių augalų ūglius verta sutrumpinti maždaug trečdaliu, kad sumažėtų vėjo sukeltų pažeidimų rizika, kuris gali išjudinti ir šaknų sistemą. Sutrumpintais ūgliais augalas tampa stabilesnis ir geriau atlaiko žiemos audras bei sniego slėgį, kuris gali nulaužti šakas ir padaryti didelę žalą jaunam krūmui.
Vyresni, jau keletą metų mūsų sode augantys, sustiprėję auksinės rožės krūmai reikalauja žymiai mažiau paruošimo. Jų atveju rudeninį genėjimą dažnai galima ir praleisti arba apsiriboti tik būtiniausiomis korekcijomis, pavyzdžiui, pašalinant kryžmai augančias ar krūmo vidų per daug tankinančias šakas. Svarbiausia užduotis jiems taip pat yra išvalyti plotą aplink krūmą nuo nukritusių lapų ir šiek tiek supurenti dirvą, o tai pagerina drenažą ir dirvožemio vėdinimą žiemos mėnesiais.
Šaknies kaklelio apsauga ir mulčiavimas
Labiausiai paplitęs ir efektyviausias būdas apsaugoti rožės šaknies kaklelį yra apkaupimas, arba kitaip tariant, užpylimas žemėmis. Šią operaciją reikia atlikti prieš prasidedant pirmosioms rimtesnėms, ilgalaikėms šalnoms, bet jau šaltu oru, paprastai lapkričio viduryje ar pabaigoje. Apkaupimo esmė yra apsaugoti rožės skiepijimo vietą, kuri yra jautriausia šalčiams, storu žemės sluoksniu. Tam naudokite purią, su kompostu sumaišytą žemę, arba subrendusį galvijų mėšlą, paimtą iš po krūmo arba kitos sodo dalies, ir užpilkite aplink krūmą bent 20-25 centimetrų aukštyje.
Medžiagos, naudojamos apkaupimui, pasirinkimas yra labai svarbus. Venkite sunkios, molingos dirvos, nes ji nuo žiemos kritulių gali susigulėti, uždusti ir sukelti šaknies kaklelio puvimą. Geriausias pasirinkimas yra puri, biri sodo žemė, kurią verta sumaišyti su smėliu ar smulkiais akmenukais geresniam drenažui. Supiltas žemės kauburėlis ne tik izoliuoja nuo šalčio, bet ir apsaugo miegančius pumpurus prie šaknies kaklelio pagrindo, iš kurių pavasarį išaugs nauji, stiprūs ūgliai.
Po apkaupimo plotą aplink šaknies kaklelį verta mulčiuoti, o tai suteikia papildomą apsaugą nuo dirvožemio įšalimo. Mulčio sluoksnis padeda išsaugoti dirvožemio drėgmę, neleidžia augti piktžolėms ir, kaip lėtai yrančios organinės medžiagos, praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis. Puiki mulčio medžiaga gali būti lapai, šiaudai, pušų žievė arba medžio drožlės. Paskleiskite dangą maždaug 10-15 centimetrų storio sluoksniu aplink žemės kauburėlį, tačiau stebėkite, kad ji tiesiogiai nesiliestų su rožės stiebu, kad būtų užtikrintas tinkamas vėdinimas.
Svarbu pažymėti, kad žiemos dangos negalima daryti per anksti. Jei rožę uždengsime dar švelniomis rudens dienomis, tai gali sukelti augalo šutimą ir grybelinių ligų atsiradimą. Palaukite, kol temperatūra stabiliai nukris žemiau 0 laipsnių Celsijaus, o dirvos paviršius šiek tiek apšals. Praėjus pavasario šalnoms, paprastai kovo pabaigoje, balandžio pradžioje, dangą ir žemės kauburėlį palaipsniui ir atsargiai nuimkite, kad augalas lėtai priprastų prie pasikeitusių sąlygų ir stipresnės saulės.
Ypatingi aspektai ir dažnos klaidos
Konteineriuose auginamų auksinių rožių žiemojimas reikalauja ypatingo dėmesio, nes jų šaknų sistema yra daug labiau pažeidžiama šalčio pavojaus nei lauke pasodintų giminaičių. Vazone žemė gali užšalti daug greičiau ir giliau, o tai gali sukelti rimtą šaknų pažeidimą ar net augalo žūtį. Todėl vazonines rožes žiemai būtinai reikia perkelti į apsaugotą, neįšąlančią, bet vėsią vietą. Ideali vieta gali būti nešildomas garažas, rūsys arba neįšąlanti saugykla.
Jei nėra galimybės konteinerinės rožės laikyti neįšąlančioje vietoje, reikia pasirūpinti apsauga kitais būdais. Vazono pagrindą padėkite ant putplasčio plokštės, kad izoliuotumėte jį ir nuo šalčio iš apačios, tada patį vazoną apvyniokite keliais sluoksniais džiuto maišo, burbulinės plėvelės arba specialios žiemos apsaugos dangos. Augalo žemę uždenkite mulčiu, pavyzdžiui, pušų žieve, o ūglius atsargiai suriškite ir uždenkite orui pralaidžia medžiaga, vadinama žiemos agroplėvele, kuri apsaugos jį nuo šalto vėjo ir žiemos saulės sukeltų pažeidimų.
Viena iš dažniausių klaidų žiemojant yra per didelė apsauga, ypač švelnesnėmis žiemomis. Po hermetiškai uždengta danga augalas gali šusti, kondensuojasi drėgmė, o tai sukuria idealias sąlygas grybelinėms infekcijoms, pavyzdžiui, botrytis. Visada stebėkite, kad naudojamos dangos medžiagos (pvz., agroplėvelė, džiutas) būtų pralaidžios orui, ir švelnesnę, saulėtą žiemos dieną net trumpam pravėdinkite augalą atidengdami dangą. Tikslas yra apsauga nuo šalčio, o ne hermetiškas augalo uždarymas.
Kita dažna problema yra per ankstyvas arba, atvirkščiai, per vėlyvas pavasarinės dangos nuėmimas. Jei apsaugą nuimsime per anksti, vėlyvosios pavasario šalnos gali padaryti didelę žalą jau bundančioms, šviežioms ūgliams. Jei, kita vertus, žiemos apvalkalą ant augalo paliksime per ilgai, tai dėl šviesos trūkumo gali sukelti šaknies kaklelio šutimą, ūglių ištįsimą ir susilpnėjimą. Geriausia dangą nuimti palaipsniui, keliais etapais, stebint orų prognozę, taip suteikiant augalui laiko prisitaikyti prie pavasario sąlygų.
