Auksinė rožė, moksliškai vadinama Rosa xanthina, yra stulbinančiai gražus krūmas, kilęs iš Kinijos, dėl savo ankstyvo ir gausaus pavasarinio žydėjimo dažnai vadinamas rožių karaliene. Ši veislė ypač vertinga sodininkams, nes tai viena iš pirmųjų žydinčių rožių, kurios aukso geltonumo žiedlapiai sodus nušviečia jau balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje, aplenkdamos daugumą kitų rožių veislių. Gėlės žavi ne tik savo išvaizda, bet ir švelniu, maloniu aromatu, viliojančiu apdulkinančius vabzdžius, pavyzdžiui, bites ir kamanes. Augalo habitas taip pat yra nepaprastai patrauklus; jo elegantiškai išlenktos šakos suteikia jam elegantišką ir erdvų vaizdą, todėl jis puikiai tinka kaip soliteras, bet taip pat suteikia prabangų vaizdą kaip gyvatvorė ar krūmų grupių dalis.
Auksinės rožės priežiūra yra palyginti paprasta, o tai didina jos populiarumą tiek tarp pradedančiųjų, tiek tarp patyrusių sodininkų. Ji gerai toleruoja sausringus periodus ir gali augti įvairiuose dirvožemio tipuose, nors labiau mėgsta maistinių medžiagų turtingą ir gerai drenuojamą dirvožemį. Svarbu pažymėti, kad ji blogai toleruoja stovintį vandenį, todėl sodinant būtina užtikrinti tinkamą drenažą. Jos atsparumas ligoms taip pat vertas dėmesio; ji ypač atspari miltligei ir juodajai dėmėtligei, kurios dažnai pažeidžia rožes, o tai labai supaprastina augalų apsaugos darbus. Dėl šios savybės ji ypač tinka ekologiškiems arba biologiniams sodams, kur vengiama cheminės apsaugos.
Galutinis augalo aukštis ir plotis gali siekti net du ar tris metrus, todėl sodinant jam reikia suteikti pakankamai erdvės, kad jis galėtų augti visu savo grožiu. Dėl savo lankiškai nusvirusių šakų jos negalima sodinti per arti kitų augalų ar sodo takų, nes tai gali trukdyti judėti ir augti kitiems augalams. Užtikrinti pakankamai erdvės svarbu не tik estetiniu požiūriu, bet ir siekiant išsaugoti augalo sveikatą, nes gera oro cirkuliacija padeda išvengti grybelinių ligų vystymosi. Rosa xanthina lapija rudenį įgauna gelsvai oranžinį atspalvį, todėl ji turi dekoratyvinę vertę ir ne žydėjimo laikotarpiu.
Auksinė rožė puikiai tinka mišriems krūmų gėlynams kurti, kur ją galima derinti su kitais augalais, turinčiais skirtingą žydėjimo laiką ir habitą. Ji gerai atrodo, pavyzdžiui, šalia mėlynų ir violetinių daugiamečių augalų, tokių kaip levandos ar šalavijai, kurie sukuria kontrastingą foną aukso geltonumo žiedams. Ją taip pat galima puikiai derinti su pavasarinėmis svogūninėmis gėlėmis, pavyzdžiui, tulpėmis ir narcizais, taip nuo pat sezono pradžios sukuriant nuolat kintantį ir spalvingą vaizdą. Pasodinta kaip gyvatvorė, ji yra ne tik dekoratyvi, bet dėl savo dygliuotų šakų gali atlikti ir apsauginę funkciją, atbaidydama nepageidaujamus lankytojus.
Ideali sodinimo vieta ir dirvožemio paruošimas
Idealiamiausia vieta auksinei rožei yra saulėta arba ne daugiau kaip šiek tiek pusiau pavėsinga vieta, kur saulė ją pasiekia bent šešias valandas per dieną. Gausi saulės šviesa yra būtina gausiam žydėjimui; pavėsyje augalas ištįsta ir žydi daug mažiau. Taip pat svarbi apsauga nuo vėjo, ypač pavasario šalnų metu, nes stiprus, šaltas vėjas gali pažeisti šviežius ūglius ir žiedpumpurius. Sodinimo vieta prie pietų ar vakarų pusės sienos ar tvoros gali sukurti jai idealią mikroklimatą, apsaugodama ją nuo atšiauresnių oro sąlygų.
Dirvožemio kokybė yra sėkmingo sodinimo raktas. Rosa xanthina labiausiai mėgsta gerai drenuojamą, purios struktūros, maistinių medžiagų turtingą dirvožemį. Molius, susigulėjusius dirvožemius prieš sodinimą būtina pagerinti, pridedant smėlio ir subrendusio komposto. Kompostas ne tik pagerina dirvožemio struktūrą, bet ir ilgainiui aprūpina reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Sodinimo duobė turi būti bent dvigubai didesnė už augalo šaknų gumulą tiek pločiu, tiek gyliu, kad šaknys turėtų pakankamai vietos plisti.
Ruošiant dirvožemį prieš sodinimą, verta patikrinti ir pH lygį. Auksinė rožė gražiausiai auga šiek tiek rūgščiame arba neutraliame dirvožemyje (pH 6,0-7,0). Jei dirvožemis per daug šarminis, pH galima pakoreguoti pridedant sieros arba rūgščios durpės. Duobės dugne verta pakloti organinių trąšų ar komposto sluoksnį, o po to jį uždengti plonu žemės sluoksniu, kad šaknys tiesiogiai nesiliestų su koncentruota maistine medžiaga, kuri galėtų sukelti nudegimus. Šis maistinių medžiagų rezervas suteiks pakankamai energijos pradiniam augimui.
Geriausias laikas sodinti yra pavasaris arba ruduo, kai dirvožemis dar arba jau yra pakankamai įšilęs, bet augalas yra ramybės būsenoje. Konteineriuose auginamus augalus galima sodinti beveik visus metus, išskyrus šaltus žiemos mėnesius ir karščiausią vasaros laikotarpį. Po pasodinimo būtina gausiai palaistyti, kad dirvožemis gerai priglustų prie šaknų ir neliktų oro kišenių. Po užmirkymo pirmąsias savaites augalą reikia laistyti reguliariai, bet saikingai, kad būtų skatinamas įsišaknijimas ir išvengta išdžiūvimo. Dirvožemio paviršiaus mulčiavimas (pušų žieve, kompostu) padės išsaugoti drėgmę ir stabdys piktžolių augimą.
Profesionalios priežiūros ir genėjimo paslaptys
Auksinės rožės priežiūra nereikalauja ypatingų žinių, tačiau verta laikytis kelių pagrindinių taisyklių, kad augalas būtų sveikas ir gausiai žydėtų. Laistant svarbiausia yra saikas; jaunus, ką tik pasodintus augalus reikia laistyti reguliariau, tačiau jau gerai įsišakniję egzemplioriai yra ypač atsparūs sausrai. Ilgesniais, sausringais laikotarpiais jie, žinoma, bus dėkingi už papildomą laistymą, kurį verta atlikti ankstyvą rytą arba vakare, tiesiai ant šaknų, vengiant lapų drėkinimo, kuris skatina grybelines ligas.
Maistinių medžiagų papildymas yra labai svarbus norint pasiekti gausų žiedų grožį. Ankstyvą pavasarį, vegetacijos periodo pradžioje, verta aplink šaknis išbarstyti porciją subrendusio komposto arba lėtai tirpstančių kompleksinių trąšų. Po žydėjimo antra, mažesnė maistinių medžiagų porcija gali padėti augalui atsigauti ir suformuoti kitų metų žiedpumpurius. Venkite per didelio azoto kiekio, nes jis skatina vešlios lapijos augimą žydėjimo sąskaita. Kita vertus, trąšos, kuriose gausu kalio, skatina žiedų formavimąsi ir didina augalo atsparumą šalčiui.
Auksinės rožės genėjimą reikėtų planuoti daugiausia po žydėjimo, nes žiedai vystosi ant praėjusių metų ūglių. Drastiškas genėjimas ankstyvą pavasarį gali lemti, kad augalas nežydės. Praėjus žydėjimui, pašalinkite nužydėjusius žiedus ir sergančias, pažeistas ar viena kitą kryžiuojančias šakas. Kartais, kas kelerius metus, verta atlikti ir atjauninamąjį genėjimą, kurio metu seniausi, pasenę ūgliai nupjaunami prie pagrindo, taip skatinant naujų, stiprių ūglių augimą ir išsaugant gražią krūmo formą.
Augalų apsauga paprastai nesukelia didelių rūpesčių, nes Rosa xanthina yra gana atspari. Amarai kartais gali pasirodyti ant šviežių ūglių, tačiau juos paprastai galima lengvai pašalinti stipresne vandens srove arba biologinėmis augalų apsaugos priemonėmis (pvz., purškiant kalio muilo tirpalu). Prevencijai svarbu laikytis tinkamo sodinimo atstumo, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija, taip pat surinkti ir sunaikinti nukritusius, sergančius lapus, kad būtų sumažinta patogenų žiemojimo tikimybė. Subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas ir laistymas taip pat prisideda prie bendros geros augalo būklės ir atsparumo.
Auksinės rožės dauginimo metodai
Paprasčiausias ir labiausiai paplitęs auksinės rožės dauginimo būdas yra sumedėjusiais auginiais, kuriuos galima atlikti ramybės periodu, vėlų rudenį arba žiemą. Tam pasirinkite sveikus, pieštuko storio, vienerių metų ūglius ir supjaustykite iš jų maždaug 20-25 cm ilgio gabalėlius. Pjūvį viršutinėje dalyje padarykite įstrižai virš pumpuro, o apatinėje dalyje – tiesiai po pumpuru, kad vėliau būtų lengva atskirti viršūnę ir apačią. Pašalinkite apatinius lapus ir auginukus pamerkite į įsišaknijimo hormoną, kad jie sėkmingiau įsišaknytų.
Hormone pamirkytus auginukus susmeikite į paruoštą, purų, smėlingą substratą, pavyzdžiui, į gilesnį vazoną arba tiesiai į apsaugotą, pavėsingą lysvę sode. Maždaug du trečdaliai auginuko turėtų būti po žeme, o dirvožemį aplink juos švelniai suspauskite. Svarbu, kad substratas nuolat būtų drėgnas, bet jame nestovėtų vanduo. Vazonas uždenkite permatoma plėvele arba plastikiniu buteliu, kad sukurtumėte mini šiltnamį su didele drėgme, kuris skatina įsišaknijimą. Lauke augančius auginukus žiemai verta apdengti lapais arba šiaudais, kad apsaugotumėte juos nuo šalčio.
Kitas, nors ir rečiau taikomas metodas, yra atlankavimas, kuriam galima panaudoti vieną iš ilgų, lanksčių augalo ūglių. Pasirinktą ūglį nulenkite prie žemės ir toje vietoje, kur jis liečiasi su žeme, žievę šiek tiek pažeiskite arba nugramdykite. Šią pažeistą dalį pritvirtinkite prie dirvožemio vielos kabliu, o po to užberkite ant jos žemės, palikdami ūglio galą paviršiuje. Žemėmis apiberta dalis laikui bėgant išleis šaknis, o kitą pavasarį ar rudenį naują, savarankišką augalą galima atskirti nuo motininio augalo ir persodinti į jo galutinę vietą.
Dauginimas sėklomis taip pat įmanomas, nors tai yra ilgesnis ir sudėtingesnis procesas, o palikuonys nebūtinai paveldi visas motininio augalo savybes. Erškėtuoges rinkite rudenį, joms sunokus, o po to atskirkite sėklas nuo minkštimo. Sėkloms dygti reikalingas šaltas apdorojimas, t. y. stratifikacija, todėl jas kelis mėnesius laikykite sumaišytas su drėgnu smėliu ar durpėmis uždarytame maišelyje šaldytuve. Pavasarį pasėkite sėklas į daigyklą ir palaikykite dirvožemį drėgną. Išdygusius daigus atsargiai auginkite, kol jie taps pakankamai stiprūs persodinti į lauką.
