Artišokas, šis įspūdingos išvaizdos augalas, kilęs iš Viduržemio jūros regiono, yra ne tik ypatingas gastronomijos dalyvis, bet ir gali būti sodo puošmena. Jo auginimas reikalauja tam tikro dėmesio ir žinių, tačiau kruopštus darbas duoda vaisių gausaus ir skanaus derliaus pavidalu. Sėkmingo auginimo pagrindas yra tinkamos auginimo vietos parinkimas ir profesionalus sodinimas, kuris sudaro pagrindą sveikam augalo vystymuisi ir vėlesniam gausiam derliui. Svarbu suprasti, kad artišokas yra daugiametis augalas, kuris švelniame klimate be šalnų gali augti vienoje vietoje daugelį metų, o šaltesnio klimato regionuose, pavyzdžiui, Lietuvoje, jis dažnai auginamas kaip vienmetis augalas, o tai reikalauja specialaus pasiruošimo, pavyzdžiui, daigų vernalizacijos.
Idealios auginimo vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas
Artišokas yra išskirtinai saulę ir šilumą mėgstantis augalas, todėl jam reikia parinkti saulėčiausią ir labiausiai apsaugotą sodo dalį. Jam reikia mažiausiai 6-8 valandų tiesioginių saulės spindulių per dieną, kad žiedpumpuriai tinkamai išsivystytų ir subręstų. Nuo vėjo apsaugota vieta taip pat yra naudinga, nes didelė, vešli augalo lapija, galinti pasiekti net metro aukštį, gali būti lengvai pažeista stiprių vėjo gūsių. Reikia pasirūpinti ir pakankama erdve, nes suaugęs artišoko keras gali užimti nemažą plotą, net 1-1,5 metro skersmens, todėl sodinant šį veiksnį būtina atsižvelgti dėl kaimyninių augalų.
Dirvožemio kokybė artišokui yra labai svarbi. Idealus yra gilus, maistingomis medžiagomis turtingas, gerai drenuojamas, purus priemolio ar priesmėlio dirvožemis. Jis ypač blogai toleruoja stovintį vandenį, per daug tankius, molingus dirvožemius, kur jo šaknų sistema gali lengvai pradėti pūti, o tai lemia augalo žūtį. Optimalus dirvožemio pH yra nuo 6,5 iki 7,5, t. y. neutralus arba šiek tiek šarminis, todėl rūgščius dirvožemius prieš sodinant būtina kalkinti.
Dirvožemį rekomenduojama pradėti ruošti jau rudenį prieš sodinimą, kad įterptos maistinės medžiagos turėtų laiko įsisavinti. Pasirinktą plotą reikia giliai, bent 30-40 centimetrų gylyje, perkasti, kad dirvožemio struktūra būtų pakankamai puri šaknims. Tuo pačiu metu į dirvą reikia įterpti gausų kiekį organinių medžiagų, pavyzdžiui, gerai perpuvusio mėšlo ar komposto. Šis žingsnis ne tik aprūpina reikalingomis maistinėmis medžiagomis, bet ir pagerina dirvožemio vandens sulaikymo gebą bei struktūrą, o tai yra būtina stipriam augalo augimui.
Priimant galutinį sprendimą dėl sodinimo vietos, reikia atsižvelgti į ilgalaikius augalo poreikius. Kadangi artišokas, kaip daugiametis augalas, palankiomis sąlygomis gali augti toje pačioje vietoje kelerius metus, vietos parinkimas yra strateginis sprendimas. Reikėtų vengti vietų, kur yra aukštas gruntinio vandens lygis arba kur žiemos krituliai sunkiai susigeria. Tinkamas išdėstymas ne tik užtikrina augalo sveikatą, bet ir apsaugo nuo vėlesnio nereikalingo darbo ir streso augalui, susijusio su jo persodinimu, kuris gali sulėtinti jo vystymąsi.
Artišokų dauginimas sėklomis
Sėja yra vienas iš labiausiai paplitusių, tačiau tam tikrą netikrumą keliančių artišokų dauginimo būdų. Iš sėklų išaugintų augalų genetinė medžiaga gali būti įvairi, o tai reiškia, kad palikuonys ne visada paveldi palankias motininio augalo savybes, pavyzdžiui, žiedpumpurius su dideliais, mėsingais žvynlapiais. Gali atsitikti taip, kad kai kurie individai labiau primins laukinę, usnims panašią formą, todėl ypač svarbu įsigyti kokybiškų sėklų iš patikimo šaltinio. Sėjos privalumas yra ekonomiškumas ir galimybė gauti daugiau augalų, o trūkumas – minėtas kintamumas ir ilgesnis laikas, kol augalas pradeda derėti.
Sėklas rekomenduojama sėti patalpoje, šildomoje patalpoje arba šiltnamyje likus 8-10 savaičių iki šalnų pabaigos, paprastai vasario pabaigoje arba kovo pradžioje. Siekiant paskatinti dygimą, sėklas prieš sėją parai pamirkykite drungname vandenyje. Sėjai naudokite atskirus vazonėlius arba durpių puodelius, kad vėliau persodinant šaknų sistema būtų kuo mažiau pažeista. Sėklas sėkite maždaug 1-1,5 centimetro gylyje į kokybišką daigų substratą ir dygimui užtikrinkite pastovią 21-24 °C temperatūrą bei nuolat drėgną aplinką.
Šaltesniame klimate, kur artišokai auginami kaip vienmečiai, labai svarbus žingsnis yra vernalizacija, t. y. apdorojimas šalčiu. Šis procesas yra būtinas norint paskatinti augalą žydėti ir formuoti pumpurus jau pirmaisiais metais, iš esmės imituojant jam dirbtinę žiemą. Kai išdygę daigai išaugina pirmuosius kelis tikruosius lapus, juos maždaug 10-14 dienų reikia palaikyti žemesnėje, apie 10 °C temperatūroje. Tai galima padaryti nešildomoje, bet nuo šalčio apsaugotoje patalpoje arba polietileno šiltnamyje, stebint, kad augalai nenukentėtų nuo šalčio.
Prieš sodinant į lauką, daigus reikia palaipsniui pratinti prie lauko sąlygų, šis procesas vadinamas grūdinimu. Maždaug 7-10 dienų kasdien juos vis ilgesniam laikui išneškite į lauką, iš pradžių į pavėsingą, vėliau į vis saulėtesnę vietą, kad jie aklimatizuotųsi prie saulės šviesos, vėjo ir lauko temperatūros. Sodinimas gali būti atliekamas, kai paskutinių pavasario šalnų pavojus galutinai praeina ir dirva sušyla. Daigus sodinkite mažiausiai 1-1,5 metro atstumu vienas nuo kito, kad jie turėtų pakankamai vietos vešliai augti.
Vegetatyvinio dauginimo metodai
Vegetatyvinis dauginimas, skirtingai nei sėja, užtikrina, kad nauji augalai bus genetiškai visiškai identiški motininiam augalui. Taikant šį metodą, galima išsaugoti geidžiamiausias savybes, tokias kaip žiedpumpurių dydis, skonis ir ankstyvas derlius. Tai yra profesionalių augintojų labiausiai mėgstamas metodas, kurį galima atlikti atskiriant šoninius ūglius arba dalijant senesnius kerus. Intervenciją rekomenduojama atlikti augalo ramybės periodu, ankstyvą pavasarį prieš pasirodant ūgliams, arba vėlyvą rudenį nuėmus derlių.
Dažniausias vegetatyvinio dauginimo būdas yra šoninių ūglių, dar vadinamų atžalomis, atskyrimas. Daugiamečiai, gerai išsivystę artišokų kerai aplink pagrindinį ūglį išaugina daugybę atžalų. Dauginimui pasirinkite stiprius, sveikus, mažiausiai 20-25 centimetrų aukščio ūglius, kurie jau turi savo šaknų sistemą. Aštriu, dezinfekuotu kastuvu ar peiliu nupjaukite pasirinktą ūglį nuo motininio augalo taip, kad jis gautų ir dalį jo šaknų sistemos. Svarbu, kad pjūvis būtų ryžtingas, kad žaizdos paviršius būtų kuo mažesnis tiek motininiam augalui, tiek atskirtam ūgliui.
Atskirtus šoninius ūglius kuo greičiau pasodinkite į jų nuolatinę vietą, kad šaknys neišdžiūtų. Sodinimo duobė turi būti pakankamai didelė, kad šaknų sistema joje patogiai tilptų. Ūglius sodinkite tokiu pačiu gyliu, kokiu jie augo ant motininio augalo, o po to juos gausiai palaistykite, kad žemė gerai apsuptų šaknis. Pirmosiomis dienomis po įsišaknijimo rekomenduojama naujus augalus pridengti, kad apsaugotumėte juos nuo stiprios saulės, sumažintumėte persodinimo stresą ir padėtumėte prigyti.
Senesniems, 3-4 metų amžiaus kerams, kurie tapo mažiau produktyvūs arba per tankūs, kero dalijimas gali būti sprendimas augalui atjauninti ir kartu padauginti. Ramybės periodu atsargiai iškaskite visą šaknų gumulą. Aštriu kastuvu ar pjūklu padalinkite karūnėlę į kelias dalis taip, kad kiekvienoje dalyje būtų bent vienas ar keli pumpurai (augimo taškai) ir pakankamas kiekis sveikų šaknų. Atskirtas dalis, pašalinus nudžiūvusias, pažeistas šaknis, nedelsdami pasodinkite panašiai kaip šoninius ūglius, taip suteikdami naują gyvybę senam augalui ir sukurdami naujus individus.
Priežiūra ir derliaus nuėmimas sėkmingam auginimui
Artišokas yra daug vandens reikalaujantis augalas, ypač karštais vasaros mėnesiais ir žiedpumpurių formavimosi metu jam reikia gausaus ir reguliaraus laistymo. Vietoj dažno, paviršutiniško laistymo, pirmenybę teikite gilesniam, retesniam, bet gausesniam laistymui, kuris pasiekia ir gilesnius šaknų sluoksnius. Idealu yra išlieti apie 2-3 centimetrus vandens per savaitę. Siekiant išsaugoti dirvožemio drėgmę, slopinti piktžoles ir reguliuoti dirvožemio temperatūrą, aplink kerus uždėkite storą, mažiausiai 5-10 centimetrų mulčio sluoksnį, kuris gali būti sudarytas iš šiaudų, nupjautos žolės ar medžio žievės.
Kadangi artišokas yra didelis augalas, auginantis stambius žiedpumpurius, jam reikia daug maistinių medžiagų. Be organinio tręšimo prieš sodinimą, vegetacijos laikotarpiu taip pat reikia reguliariai papildyti maistines medžiagas. Vegetatyvinio augimo laikotarpiu, pavasarį, pirmenybę teikite trąšoms, turtingesnėms azotu, o nuo žiedpumpurių formavimosi pradžios – trąšoms su didesniu fosforo ir kalio kiekiu. Kas dvi savaites ar kartą per mėnesį naudokite subalansuotas, vandenyje tirpias trąšas kartu su laistymo vandeniu, o tai nuolat aprūpins augalą reikalingais makro- ir mikroelementais.
Dažniausi kenkėjai, galintys pulti artišokus, yra amarai ir sraigės. Prieš amarus, kaip biologinę apsaugos priemonę, sode galima sodinti augalus, kurie pritraukia boružes, arba esant stipresniam užkrėtimui, naudoti kalio muilo tirpalą. Nuo sraigių veiksmingą apsaugą suteikia alaus spąstai arba aplink kerus pabarstytos pjuvenos ir kiaušinių lukštai. Iš ligų problemų gali sukelti miltligė ir pilkasis puvinys (botrytis), ypač drėgnu, šiltu oru. Siekiant jų išvengti, svarbu laikytis tinkamo atstumo tarp kerų, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija, ir laistant vengti lapijos drėkinimo.
Optimalus artišokų derliaus nuėmimo laikas ateina tada, kai žiedpumpuriai pasiekia veislei būdingą dydį, yra tankūs, kieti liesti, bet žvynlapiai dar sandariai užsidarę. Jei žvynlapiai pradeda atsiverti, žiedpumpuris yra pernokęs, tampa kramtomas ir neskanus. Derliaus nuėmimui naudokite aštrų peilį ir nupjaukite žiedpumpurį kartu su stiebu, palikdami maždaug 5-7 centimetrų stiebo dalį. Nuskynus pagrindinį, viršūninį žiedpumpurį, ant augalo šoninių ūglių pradės vystytis mažesni, antriniai žiedpumpuriai, todėl derliaus nuėmimo laikotarpis gali tęstis savaites, nuolat aprūpindamas mus šiuo ypatingu skanėstu.
