Artišokas, šis dygliuotas augalas, kurio mėsingus žiedynų pagrindus valgome, kilęs iš Viduržemio jūros regiono, todėl nenuostabu, kad žiemos šalčiai mūsų klimate jam kelia rimtą iššūkį. Nors daugelis jį augina kaip vienmetį augalą, taikant tinkamas žiemojimo technikas, jį galima auginti ir kaip daugiametį, o tai kitais metais lemia daug stipresnį augimą ir gausesnį derlių. Sėkmingo peržiemojimo raktas yra apsaugoti šalčiui jautrias augalo dalis, ypač šakniastiebį, nuo ilgalaikių ir gilių šalčių. Kruopštus pasiruošimas ir tinkamo metodo pasirinkimas leidžia mums metai iš metų mėgautis nepakartojamu šios ypatingos daržovės skoniu iš savo daržo.
Augalo jautrumas šalčiui nevienodai veikia visas jo dalis; lapai gali nukentėti jau per pirmąsias rimtesnes naktis, kai temperatūra nukrenta žemiau −2 laipsnių Celsijaus, o augalo šerdis, dirvožemio lygyje esantis šakniastiebis (karūnėlė), yra šiek tiek atsparesnis. Kritinė šakniastiebio temperatūros riba yra maždaug nuo −5 iki −7 laipsnių Celsijaus, jei dirvožemis yra sausas ir šalna trunka trumpai. Problema kyla, kai temperatūra nuolat nukrenta žemiau šios ribos arba kai šaltį lydi drėgnas, permirkęs dirvožemis, o tai gali sukelti šaknų puvinį ir visišką augalo sunaikinimą.
Žiemojimas yra itin naudingas tiek ekonominiu, tiek sodininkystės požiūriu, nes peržiemojęs, senesnis keras pavasarį, atšilus orams, pradeda augti su daug didesne energija ir labiau išsivysčiusia šaknų sistema. Tai reiškia, kad jis anksčiau ir gausiau žydi nei pavasarį iš sėklų pasėtas ar daigais pasodintas jaunas augalas, kuris pirmaisiais metais turi sutelkti dėmesį į šaknų sistemos ir lapijos vystymąsi. Gerai prižiūrimas artišoko keras gali derėti 3-5 metus, kasmet vis dosniau atlygindamas sodininko pastangas. Taigi, daugiamečio augalo auginimas priklauso nuo žiemojimo sėkmės.
Karpatų baseino klimato sąlygomis iš esmės galime rinktis iš dviejų pagrindinių artišoko žiemojimo strategijų, kurių veiksmingumas priklauso nuo žiemos griežtumo ir vietos mikroklimato. Pirmasis ir paprastesnis būdas yra palikti augalą vietoje ir kruopščiai jį apsaugoti storu dangos sluoksniu nuo šalčių, o tai gali puikiai veikti švelnesnėmis žiemomis ir apsaugotose vietose. Kitas, patikimesnis, bet daugiau darbo reikalaujantis metodas yra augalo iškasimas rudenį ir jo laikymas vėsioje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje, pavyzdžiui, rūsyje ar garaže, iki pavasario, o tai yra būtina norint išgyventi regionuose, kuriems būdingos atšiauresnės žiemos.
Pasiruošimas žiemai: augalo paruošimas
Pasiruošimo žiemojimui laikas yra labai svarbus sėkmei ir jo nereikėtų skubinti. Geriausia palaukti pirmųjų silpnų šalnų, kurios paprastai pasirodo spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, nes šie pradiniai šalčio poveikiai duoda augalui signalą ruoštis ramybės periodui. Šis procesas, vadinamas grūdinimu, padeda augalui sutirštinti ląstelių sultis, o tai padidina jo atsparumą šalčiui. Per ankstyvas apdengimas ar iškasimas gali sutrikdyti šį natūralų procesą, o nepasiruošęs augalas tampa daug pažeidžiamesnis žiemos stresui.
Prieš pradedant dengti ar išimti, artišoko lapiją reikia nupjauti, o tai yra svarbus ir būtinas žingsnis. Visi lapai ir stiebai nupjaunami maždaug 20-30 centimetrų aukštyje virš žemės aštriomis genėjimo žirklėmis ar peiliu. Tai būtina norint sumažinti garavimo paviršių, išvengti nereikalingų vandens nuostolių ir neleisti pūvančioms augalų dalims sukelti ligų po žiemos danga. Nupjauti stuobriai taip pat padeda išlaikyti izoliacinę dangos medžiagą.
Po pjovimo skirkite laiko kruopščiai apžiūrėti augalą, ypač aplink šaknies kaklelį ir ant likusių stiebų liekanų. Ieškokite kenkėjų, tokių kaip amarai ar sraigės, ar jų kiaušinėlių požymių, taip pat atkreipkite dėmesį į galimus grybelinių ligų, tokių kaip pilkasis puvinys ar miltligė, simptomus. Pašalinkite visas užkrėstas ar sergančiai atrodančias dalis, nes žiemos, drėgna ir beorė aplinka yra ideali patogenams daugintis, o tai gali sukelti augalo žūtį ramybės periodu.
Paskutinėmis savaitėmis prieš žiemojimą taip pat labai svarbu valdyti maistinių medžiagų tiekimą ir laistymą. Nuo rugsėjo pradžios nebeteikite augalui azotu turtingų trąšų, nes jos skatina naujų, gležnų ūglių, kurie yra ypač jautrūs šalčiui ir lengvai nušąla, formavimąsi. Vietoj to, rugpjūčio pabaigoje panaudojus kaliu turtingesnes trąšas, galima sustiprinti audinius ir padidinti atsparumą žiemai. Palaipsniui mažinkite ir laistymą, kad dirvožemis prieš prasidedant šalčiams nebūtų per drėgnas, taip išvengiant šaknų puvinio pavojaus.
Žiemojimo būdai atvirame grunte
Žiemojimas atvirame grunte yra paprasčiausias būdas, kuris gali būti sėkmingas ypač švelnesnėse ir lietingesnėse vakarinėse ir pietinėse Karpatų baseino dalyse, taip pat apsaugotuose miestų mikroklimatuose. Technikos esmė yra apsaugoti augalo šakniastiebį ir aplinkinį dirvožemį storu izoliaciniu sluoksniu, vadinamu mulčiu, nuo gilių ir ilgalaikių šalčių. Šis sluoksnis lėtina dirvožemio atšalimą, apsaugo nuo staigių temperatūros svyravimų ir apsaugo karūnėlę nuo šalčio sukeltų ląstelių pažeidimų. Sėkmės raktas yra tinkamo storio ir kokybės dangos medžiagos pasirinkimas.
Dengimui puikiai tinka kelių rūšių organinės medžiagos, tačiau geriausia rinktis oringas, purias medžiagas, kurios sunkiai susispaudžia ir lėtai suyra. Tai, pavyzdžiui, sausi medžių lapai (ypač ąžuolo ir buko), šiaudai, pušų žievė, medžio drožlės ar net kompostuotos pjuvenos. Venkite lengvai susigulinčių ir pūti linkusių medžiagų, tokių kaip nupjauta žolė. Mulčio sluoksnio storis turėtų būti ne mažesnis kaip 30-40 centimetrų, o atšiauresniuose regionuose jis gali siekti net 50 centimetrų, kad būtų užtikrinta pakankama izoliacija net per didžiausius šalčius.
Mulčiavimas turėtų būti atliekamas nupjovus augalą, prieš prasidedant pirmiesiems rimtiems šalčiams, kai dirvožemio paviršius jau pradeda šiek tiek kietėti. Medžiagą supilkite aplink augalo pagrindą kūgio ar kauburėlio pavidalu taip, kad ji visiškai uždengtų ir nupjautus stiebų stuobrius ir pasklistų bent 30-40 centimetrų spinduliu aplink pagrindą. Svarbu, kad dirvožemis prieš mulčiavimą nebūtų per drėgnas ir kad vandens nutekėjimas aplink pagrindą būtų pakankamas, nes stovintis vanduo po danga gali sukelti karūnėlės puvimą.
Siekiant dar patikimesnės apsaugos, ypač šaltesnėse ir vėjuotesnėse šalies dalyse, organinio mulčio sluoksnį galima papildyti papildomais apsaugos elementais. Ant lapų ar šiaudų krūvos galima uždėti geotekstilės sluoksnį, džiuto maišą ar net didesnį plastikinį kibirą su skylutėmis ar medinę dėžę, kurią pritvirtiname svoriu. Šis išorinis sluoksnis apsaugo izoliacinę medžiagą nuo vėjo nupūtimo ir sumažina žiemos kritulių patekimą, taip išlaikant augalo šaknį sausesnę, o tai žymiai padidina išgyvenimo tikimybę per didelius šalčius.
Augalų iškasimas ir laikymas nuo šalčio apsaugotoje vietoje
Šis metodas yra patikimiausias sprendimas artišokui peržiemoti tose vietovėse, kur žiemos temperatūra reguliariai ir ilgai nukrenta žemiau −10 laipsnių Celsijaus ir kur stora sniego danga nėra garantuota kiekvienais metais. Nors tai reikalauja daugiau darbo ir atsargumo nei dengimas atvirame grunte, augalo išėmimas ir laikymas kontroliuojamomis sąlygomis užtikrina beveik šimtaprocentinį išgyvenimą. Taip galime išsaugoti ypač vertingų ir pasiteisinusių veislių kerus ir kitą pavasarį pradėti sezoną su stipriu ir gyvybingu augalu.
Optimalus laikas augalui iškasti, panašiai kaip ir dengimo metodu, yra po pirmųjų silpnų šalnų, bet dar prieš dirvožemiui giliau įšąlant. Naudodami kasimo šakę, atsargiai, bent 20-25 centimetrų atstumu nuo kero, pradėkite purenti žemę, kad kuo mažiau pažeistumėte mėsingas šaknis. Stenkitės išimti kuo didesnį ir vientisesnį žemės gumulą kartu su augalu. Po išėmimo atsargiai nupurtykite perteklinę, birią žemę nuo šaknų, bet nenuplaukite jų visiškai švariai.
Iškastų kerų paruošimas laikymui susideda iš kelių etapų. Jei to dar nepadarėte, nupjaukite lapiją maždaug 10-15 centimetrų virš šakniastiebio. Galimai pažeistas ar per ilgas šaknų dalis nuvalykite aštriu peiliu ar genėjimo žirklėmis. Po to leiskite žemės gumului vieną ar dvi dienas šiek tiek apdžiūti vėdinamoje, bet nuo šalčio apsaugotoje vietoje, pavyzdžiui, pašiūrėje. Šis džiovinimo procesas padeda išvengti grybelinių infekcijų ir puvimo laikymo mėnesiais.
Laikymui pasirinkite tamsią, vėsią ir nuo šalčio apsaugotą patalpą, tokią kaip rūsys, nešildomas garažas ar sandėliukas, kur temperatūra idealiai yra nuo 2 iki 8 laipsnių Celsijaus. Kerus sudėkite į medinę dėžę, plastikinę dėžę ar net didesnį kibirą, o tarpą tarp šaknų ir kerų viršaus uždenkite šiek tiek drėgna terpe, pavyzdžiui, durpėmis, smėliu ar pjuvenomis. Terpės tikslas yra neleisti šaknims visiškai išdžiūti, bet ji neturėtų būti per drėgna. Laikymo metu kartą per mėnesį patikrinkite kerus ir, jei reikia, šiek tiek apipurkškite laikymo terpę vandeniu.
