Abisininis kardelis, moksliniu pavadinimu Gladiolus murielae, iš tiesų yra labai ypatingas ir elegantiškas augalas, kilęs iš Pietryčių Afrikos kalnuotų regionų, ypač iš Etiopijos (buvusios Abisinijos), iš kurios ir kilo jo įprastas pavadinimas. Jo išvaizda yra nepaprastai patraukli; ant ilgų, lieknų stiebų jis neša grakščiai palinkusius, sniego baltumo žiedus, kurių centrą puošia tamsiai raudona, žvaigždės formos dėmė, sukurianti dramatišką kontrastą su žiedlapių grynumu. Šie žiedai žavi ne tik savo išvaizda, bet ir maloniu, saldžiu kvapu, ypač vakaro valandomis, užburdami sodų mylėtojus. Augalas visą savo grožį atskleidžia vėlyvą vasarą ir ankstyvą rudenį, kai daugelis kitų sodo gėlių jau nužydėję, tapdamas vertingu spalviniu akcentu sezono pabaigos sode.
Lapai yra ilgi, siauri ir panašūs į žolę, šviesiai žalios spalvos, kas taip pat prisideda prie augalo lengvo, elegantiško įvaizdžio. Aukštis paprastai siekia 60–90 centimetrų, todėl jis puikiai tinka ir skintoms gėlėms, ilgai išlaikydamas šviežumą ir dekoratyvinę vertę puokštėse. Svarbu pažymėti, kad nors jis priklauso kardelių šeimai, jo išvaizda ir reikalavimai šiek tiek skiriasi nuo labiau žinomų, stambiažiedžių hibridinių kardelių, atstovaudamas savotišką subtilesnį, natūralesnį žavesį. Iš botaninės pusės tai yra daugiametis žolinis augalas su gumbasvogūniais, o tai reiškia, kad kiekvienais metais jis iš naujo išdygsta iš savo požeminio kaupiamojo organo – gumbasvogūnio, jei užtikrinamos tinkamos sąlygos.
Abisininio kardelio pristatymas ir botaninės savybės
Abisininis kardelis, dar žinomas kaip kvapnusis kardelis arba acidantera, yra daugiametis žolinis augalas su gumbasvogūniais iš vilkdalginių (Iridaceae) šeimos, kurio natūrali tėvynė yra Rytų Afrika, ypač Etiopijos ir Malavio aukštesnės, žolėtos vietovės. Ši kilmė taip pat lemia kai kuriuos jo poreikius, pavyzdžiui, pirmenybę gerai drenuojamam dirvožemiui ir saulėtai vietai. Botaniškai jis priskiriamas Gladiolus genčiai, nors anksčiau buvo žinomas ir kaip atskira Acidanthera gentis, iš kurios kilo vienas iš jo paplitusių pavadinimų. Augalo gumbasvogūniai yra palyginti nedideli, apvalūs, su pluoštiniu apvalkalu, iš kurių pavasarį išauga ilgi, siauri, kardo formos, ryškiai žali lapai, sudarantys augalo lapijos pagrindą.
Žydėjimas paprastai vyksta antroje vasaros pusėje, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, kai kiti sodo augalai pradeda vysti, taip suteikdami gaivų vaizdą sode. Žiedai yra išsidėstę retose kekėse ant ilgo, liekno žiedkočio, kuris gali užaugti iki 60–100 cm aukščio, o ant vieno žiedkočio paprastai gali išsivystyti 5–10 žiedų. Patys žiedai yra piltuvėlio formos, sudaryti iš šešių sniego baltumo, elegantiškai išlenktų žiedlapių, kurių centre yra ryški, kaštoninė arba tamsiai raudona, žvaigždės formos dėmė, suteikianti žiedui unikalų charakterį. Šis kontrastingas spalvinimas ir subtilus, saldus žiedų kvapas, primenantis jazminą, daro šį augalą tikrai ypatingą ir patrauklų, o kvapas ypač intensyvus vakaro valandomis.
Abisininio kardelio morfologinės ypatybės taip pat apima palyginti ploną, bet tvirtą žiedkotį, kuris, nors ir lieknas, paprastai gerai laiko žiedus, tačiau vėjuotose vietose gali būti naudinga jam suteikti atramą. Lapai paprastai yra panašūs į viksvų, siauri ir ilgi, nukreipti vertikaliai aukštyn, todėl augalo habitas yra lengvas ir elegantiškas. Gumbasvogūnis kiekvienais metais atsinaujina; virš motininio gumbasvogūnio išsivysto naujas, didesnis gumbasvogūnis, o apatinė, panaudota dalis nunyksta, o prie naujojo gumbasvogūnio pagrindo taip pat gali susidaryti smulkūs šoniniai gumbasvogūnėliai, vadinamieji vaikučiai, kurie gali būti dauginimo pagrindu.
Svarbu paminėti, kad nors augalas yra daugiametis, mūsų klimato sąlygomis jo gumbasvogūniai yra jautrūs šalčiui, todėl būtina užtikrinti jų peržiemojimą, panašiai kaip ir kitų rūšių kardeliams, kurie nėra atsparūs žiemai. Tai reiškia, kad rudenį, prieš pirmąsias šalnas, gumbasvogūnius reikia iškasti iš žemės ir laikyti nuo šalčio apsaugotoje, vėdinamoje vietoje iki kito pavasario sodinimo. Tinkamai prižiūrint ir peržiemojant, metai iš metų galima mėgautis šio augalo išskirtinio grožio ir kvapo žydėjimu, kuris gali būti tikras brangakmenis bet kuriame gėlyne ar net sodinant vazonuose.
Idealios sodinimo vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas
Vienas iš pagrindinių sėkmingo abisininio kardelio auginimo elementų yra kruopštus tinkamos sodinimo vietos parinkimas. Šis augalas itin mėgsta šviesą, todėl jam sode reikėtų rasti vietą, kurioje jis gautų bent šešias–aštuonias valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną. Pavėsingos ar pusiau pavėsingos vietos stabdo žydėjimą, stiebai gali ištįsti, o žiedų skaičius gali sumažėti, net kvapo intensyvumas gali susilpnėti. Lysvės, nukreiptos į pietus ar pietvakarius, gali būti idealios, kur augalas gausiai gauna saulės šilumos ir šviesos, o tai būtina tinkamam gumbasvogūnių vystymuisi ir gausiam žiedų formavimuisi.
Dirvožemio kokybė taip pat yra lemiamas veiksnys abisininiam kardeliui. Optimaliausias yra gerai drenuojamas dirvožemis su puria struktūra ir turtingas maisto medžiagomis. Stovintis vanduo yra labai žalingas gumbasvogūniams, lengvai gali sukelti puvinį, todėl reikėtų vengti žemų, molingų, susigulėjusių dirvožemių. Jei sodo dirvožemis yra sunkesnis, jo struktūrą būtinai reikėtų pagerinti pridedant smėlio, smulkaus žvyro ar subrendusio komposto, kad būtų užtikrintas greitas vandens pertekliaus nutekėjimas. Kalbant apie dirvožemio pH lygį, palankiausias yra neutralus arba šiek tiek rūgštus (pH 6,0–7,0).
Ruošiant dirvožemį prieš sodinimą, rekomenduojama pasirinktą plotą supurenti bent 25–30 cm gyliu, kad šaknys galėtų lengvai plisti, o gumbasvogūniai tinkamai vystytis. Tuomet taip pat yra galimybė pagerinti dirvožemio maisto medžiagų kiekį. Į dirvožemį reikėtų įterpti subrendusio mėšlo ar komposto, kuris ilgainiui užtikrina reikiamas maisto medžiagas, taip pat pagerina dirvožemio struktūrą ir vandens sulaikymo gebą, nesukeldamas vandens sąstovio. Reikėtų vengti naudoti šviežią mėšlą, nes jis gali pažeisti gumbasvogūnius.
Svarbus aspektas gali būti ir apsauga nuo vėjo, ypač jei auginami aukštesni egzemplioriai. Nors abisininio kardelio stiebai yra palyginti tvirti, stipresnis vėjas juos gali pažeisti, o žiedai gali nulūžti. Saugesnis, bet saulėtas kampelis gali būti idealus pasirinkimas, arba prireikus augalams reikėtų suteikti diskretišką atramą. Tinkama vieta ir kruopštus dirvožemio paruošimas yra pagrindas sveikam augalo vystymuisi ir gausiam žydėjimui, todėl šiems žingsniams tikrai reikėtų skirti pakankamai dėmesio.
Sodinimo procesas ir sodinimo laiko parinkimas
Tinkamiausias laikas abisininio kardelio gumbasvogūniams sodinti yra pavasaris, kai praeina šalnų pavojus ir dirvožemio temperatūra stabiliai pakyla virš 10–12 °C. Lietuvoje tai paprastai yra laikotarpis nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio, tačiau rekomenduojama stebėti aktualias oro prognozes. Per ankstyvas sodinimas gali sukelti šalnų pažeidimus dygstantiems augalams, o per vėlyvas sodinimas gali vėlinti žydėjimą ar net lemti jo nebuvimą atitinkamą sezoną. Pasirinkus optimalų laiką, užtikrinama, kad augalas turės pakankamai laiko šaknų sistemai ir lapijai išsivystyti prieš žydėjimą vasaros pabaigoje.
Sodinimo gylis yra labai svarbus stabiliam augimui ir tinkamam žydėjimui. Bendra taisyklė yra ta, kad gumbasvogūnius reikia sodinti du–tris kartus giliau nei jų dydis, o tai paprastai reiškia 8–12 cm gylį. Lengvesniuose, smėlinguose dirvožemiuose galima sodinti šiek tiek giliau, o sunkesniuose – sekliau. Kalbant apie sodinimo atstumą, tarp atskirų gumbasvogūnių reikėtų palikti bent 10–15 cm vietos, kad suaugę augalai turėtų pakankamai erdvės augti ir kad oras galėtų tinkamai cirkuliuoti tarp jų, taip užkertant kelią galimoms grybelinėms ligoms.
Sodinant gumbasvogūnius reikėtų juos dėti į paruoštą sodinimo duobutę smaigaliu į viršų. Įdėjus juos reikėtų atsargiai užberti žemėmis, o po to žemę aplink juos lengvai paspausti, kad būtų užtikrintas geras kontaktas su dirvožemiu. Pasodinus plotą reikėtų kruopščiai palaistyti, kad būtų skatinamas įsišaknijimas. Jei abisininiai kardeliai sodinami didesnėmis grupėmis, pasiekiamas daug įspūdingesnis efektas nei sodinant juos pavieniui sode; 5–7 gumbasvogūnių grupė jau sudaro gražų plotelį.
Taip pat galima gumbasvogūnius daiginti, jei norima pasiekti ankstesnį žydėjimą. Šiam tikslui gumbasvogūnius galima sodinti į vazonus kovo mėnesį ir laikyti šviesioje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje (pvz., šiltnamyje, žiemos sode ar ant saulėtos palangės) iki išsodinimo į lauką. Kai šalnų pavojus praeina, daigintus augalus galima atsargiai, kartu su žemės gumulu, persodinti į lauką. Šis metodas gali būti ypač naudingas regionuose su vėsesniu klimatu, kur vegetacijos periodas yra trumpesnis.
Abisininio kardelio priežiūra vegetacijos periodu
Abisininio kardelio priežiūra vegetacijos periodu nereikalauja pernelyg sudėtingų užduočių, tačiau į keletą pagrindinių dalykų verta atkreipti dėmesį dėl gausaus žydėjimo ir sveiko augimo. Viena iš svarbiausių užduočių yra reguliarus, bet saikingas laistymas, ypač sausesniais, karštesniais laikotarpiais. Dirvožemį reikėtų palaikyti vidutiniškai drėgną, tačiau vengti perlaistymo ir stovinčio vandens, nes tai gali sukelti gumbasvogūnių puvinį. Artėjant žydėjimo periodui, taip pat paties žydėjimo metu, augalo vandens poreikis šiek tiek padidėja, tuomet reikėtų labiau atkreipti dėmesį į tinkamą vandens tiekimą.
Maisto medžiagų tiekimas taip pat vaidina svarbų vaidmenį žiedų kokybėje ir kiekyje. Jei sodinant dirvožemis buvo tinkamai paruoštas organinėmis medžiagomis, tuomet sezono metu reikės mažiau papildomo tręšimo. Tačiau jei dirvožemis yra mažiau derlingas arba jei augalas auginamas vazone, tuomet augimo periodu rekomenduojama kas 2–3 savaites laistyti kompleksinėmis skystomis trąšomis, skatinančiomis žydėjimą. Reikėtų vengti per didelės azoto dozės, nes tai gali sukelti pernelyg didelį lapijos augimą žydėjimo sąskaita. Preparatai, turtingesni kaliu ir fosforu, yra palankesni.
Reguliarus piktžolių ravėjimas yra būtinas, nes jos konkuruoja su kardeliu dėl vandens, maisto medžiagų ir šviesos. Ravint reikėtų būti atsargiems, kad nebūtų pažeisti sekliai esantys gumbasvogūniai ar jauni daigai. Dirvožemio paviršiaus mulčiavimas (pvz., pušų žieve, kompostu ar šiaudais) gali padėti stabdyti piktžoles, išsaugoti dirvožemio drėgmę ir stabilizuoti dirvožemio temperatūrą, o tai gali būti ypač naudinga vasaros karščių metu.
Nors abisininio kardelio stiebai paprastai yra pakankamai tvirti, aukštesni egzemplioriai, ypač vėjuotose vietose arba jei jie neša daug žiedų, gali reikalauti atramos. Plonas bambuko kuolelis ar diskretiška augalų atrama gali padėti išvengti stiebų išgulimo ar lūžimo. Nužydėjusius žiedus rekomenduojama reguliariai pašalinti (žiedų skabymas), o tai svarbu ne tik iš estetinės pusės, bet ir todėl, kad tai neleidžia formuotis sėkloms, todėl augalas savo energiją gali nukreipti naujų žiedų vystymuisi ir gumbasvogūnio stiprinimui.
Abisininio kardelio dauginimo metodai
Abisininio kardelio dauginimas iš esmės gali vykti dviem būdais: vegetatyviniu, atskiriant šoninius gumbasvogūnėlius (vaikučius), ir generatyviniu, sėklomis. Labiausiai paplitęs ir kartu paprasčiausias metodas yra dauginimas vaikučiais, nes tai užtikrina, kad nauji augalai bus genetiškai identiški motininiam augalui, taip išsaugant visas jo palankias savybes, įskaitant žiedų spalvą ir kvapą. Šie maži gumbasvogūnėliai formuojasi prie motininio gumbasvogūnio pagrindo, t. y., prie naujojo, besivystančio gumbasvogūnio bazalinės dalies, vegetacijos periodo pabaigoje.
Dauginimui vaikučiais iš rudenį iškastų ir nuvalytų gumbasvogūnių atsargiai reikia atskirti šiuos smulkius darinius, dažnai ryžių grūdo dydžio ar šiek tiek didesnius. Atskyrimą galima atlikti iškart po iškasimo, valant, ar net pavasarį, prieš sodinimą. Svarbu naudoti tik tuos vaikučius, kurie yra sveiki, nepažeisti ir kieti. Šiuos mažus gumbasvogūnėlius kitą pavasarį, panašiai kaip motininius gumbasvogūnius, bet šiek tiek sekliau (apie 3–5 cm gyliu) ir tankiau, galima sodinti gerai paruoštoje lysvėje ar net vazone, atskiroje auginimo vietoje.
Iš vaikučių išauginti augalai paprastai nežydi pirmaisiais metais; priklausomai nuo jų dydžio jiems gali prireikti 1–3 metų, kad pasiektų žydėjimui pajėgų dydį. Pirmaisiais metais jie paprastai išaugina tik lapus, o jų gumbasvogūnis auga. Svarbu, kad ir šiuo laikotarpiu jiems būtų užtikrinta tinkama priežiūra: reguliarus laistymas, piktžolių ravėjimas ir, jei reikia, maisto medžiagų papildymas. Taip išaugintus jaunus gumbasvogūnius rudenį reikia iškasti ir peržiemoti taip pat kaip suaugusius egzempliorius, kol jie pasieks dydį, kai iš jų galima tikėtis žydėjimo.
Dauginimas sėklomis yra ilgesnis procesas, reikalaujantis daugiau kantrybės, o taip gauti palikuonys ne visada išsaugo visas motininio augalo savybes, ypač jei egzistavo hibridizacijos galimybė. Sėklas galima surinkti iš dėžučių, kurios susiformuoja po nužydėjusių žiedų, joms išdžiūvus. Sėklų sėja atliekama pavasarį, purioje, gerai drenuojamoje sėjos terpėje, sėklas plonai užberiant. Dygimas gali trukti kelias savaites, o jauni daigai yra labai maži ir jautrūs. Iš sėklų išaugintiems augalams paprastai reikia 3–5 metų, kad išsivystytų žydėjimui pajėgus gumbasvogūnis, todėl šį metodą dažniausiai naudoja sodininkai, linkę eksperimentuoti, arba augalų selekcininkai.
Gumbasvogūnių peržiemojimas ir kitų metų žydėjimo užtikrinimas
Abisininis kardelis mūsų klimato sąlygomis nėra atsparus žiemai, todėl jo gumbasvogūnius kiekvieną rudenį, prieš prasidedant pirmosioms stipresnėms šalnoms, reikia iškasti iš dirvožemio. Tai paprastai aktualu spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, tačiau rekomenduojama stebėti oro sąlygų raidą ir augalo būklę. Lapų pageltimas ir nudžiūvimas signalizuoja, kad augalas baigė savo vegetacijos ciklą ir gumbasvogūnis perėjo į ramybės periodą. Iškasant atsargiai, šakėmis, reikėtų supurenti dirvožemį aplink augalą, stengiantis nepažeisti gumbasvogūnių.
Iš iškastų gumbasvogūnių kruopščiai reikėtų nuvalyti žemės likučius, tačiau jų nereikėtų plauti, nes drėgmė laikymo metu gali sukelti puvinį. Stiebus ir lapus reikėtų nupjauti, paliekant maždaug 5–10 cm ilgio stuobrelius. Po to gumbasvogūnius kelias savaites reikėtų džiovinti ir „brandinti“ gerai vėdinamoje, šiltoje, sausoje vietoje (pvz., daržinėje, garaže ar net ant laikraščiu iškloto padėklo mažiau šildomoje patalpoje). Šis procesas, vadinamasis džiovinimas, padeda žaizdoms užgyti ir išoriniams apvalkalų lapams sustiprėti, o tai sumažina ligų riziką laikymo metu.
Po džiovinimo nuo gumbasvogūnių reikėtų nuvalyti visiškai nudžiūvusius stiebų likučius, senas, nunykusias šaknis ir praėjusių metų seno gumbasvogūnio likučius, kurie paprastai būna po nauju, didesniu gumbasvogūniu. Tuomet taip pat yra galimybė atskirti anksčiau minėtus vaikučius, kuriuos galima laikyti atskirai ir auginti toliau. Nuvalytus, sveikus gumbasvogūnius po to reikėtų laikyti nuo šalčio apsaugotoje, vėsioje (idealiai tarp 5–10 °C), tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje iki pavasario sodinimo. Šiam tikslui gali tikti rūsys, nešildomas garažas ar sandėliukas.
Laikymui galima naudoti popierinius maišelius, kartonines dėžes ar tinklinius maišus, arba dėžes, kurios laisvai pripildomos sausomis durpėmis, pjuvenomis, vermikulitu ar smėliu, kad gumbasvogūniai nesiliestų vienas su kitu ir kad būtų užtikrinta tinkama oro cirkuliacija. Kartais, kartą per mėnesį, rekomenduojama patikrinti laikomus gumbasvogūnius ir pašalinti galimai supelijusius ar suminkštėjusius egzempliorius, kad būtų išvengta infekcijos tolesnio plitimo. Kruopštus peržiemojimas užtikrina, kad kitą pavasarį bus galima sodinti sveikus, stiprius gumbasvogūnius, kurie vėl džiugins mus savo nuostabiais žiedais.
