Salieras, nesvarbu, ar tai gumbinė, lapkotinė ar lapinė veislė, yra itin dėkingas, tačiau reikalaujantis šiek tiek dėmesio augalas darže. Daugelis mano, kad salierų auginimas susideda tik iš laistymo ir tręšimo, tačiau profesionalus genėjimas ir karpymas atlieka lemiamą vaidmenį siekiant gausaus ir kokybiško derliaus. Ši procedūra tarnauja ne tik estetiniams tikslams, bet ir sąmoningai nukreipia augalo energiją į norimų dalių, t. y. mėsingo gumbo, traškaus lapkočio ar aromatingų lapų, vystymąsi. Įsisavinus teisingą techniką, galima išvengti ligų ir maksimaliai padidinti nuimto derliaus kiekį bei kokybę, todėl investuotas darbas tikrai atneša vaisių.
Pagrindinis genėjimo tikslas yra optimalus augalo energijos paskirstymas. Salieras, kaip ir bet kuris augalas, fotosintezės metu gamina energiją, kurią naudoja augimui ir įvairių dalių vystymuisi. Jei nesikišime, augalas stengsis tolygiai vystyti savo šaknį, stiebą ir lapus, o tai nė vienoje srityje neduos išskirtinių rezultatų. Tikslingu genėjimu – pavyzdžiui, šalinant perteklinius šoninius ūglius ar apatinius, senstančius lapus – skatiname salierą sutelkti energiją mums svarbiausioje dalyje, pavyzdžiui, gumbinių salierų atveju – gumbavaisyje. Taip galime užauginti daug didesnį, geresnės formos ir maistinių medžiagų turtingesnį gumbą.
Tinkamas laikas yra būtinas sėkmingam genėjimui. Procedūros negalima pradėti per anksti, nes jaunam augalui reikia visų lapų, kad sustiprėtų ir pradėtų augti. Paprastai tariant, genėjimą patartina pradėti maždaug po mėnesio nuo daigų pasodinimo, kai augalas jau stabiliai pradėjo augti. Vėliau sezono metu rekomenduojamas nuolatinis, lengvas genėjimas, užuot vienu metu drastiškai apkarpius augalą. Gumbiniams salierams pagrindinis genėjimo laikas ateina tada, kai gumbas jau akivaizdžiai pradeda apvalėti, o lapkotinių salierų atveju išorinių, subrendusių lapkočių skynimas kartu yra ir genėjimas.
Operacijai būtini tinkami, švarūs įrankiai. Aštrios sodo žirklės, sodo peilis ar net stipresnės žirklės puikiai tinka šiam tikslui. Svarbiausias aspektas yra įrankių aštrumas ir higiena; buki įrankiai pažeidžia augalų audinius, o tai atveria kelią įvairiems patogenams ir infekcijoms. Po kiekvieno augalo, arba bent jau prieš pradedant darbą, patartina įrankių ašmenis dezinfekuoti alkoholiu arba baliklio tirpalu, kad būtų išvengta galimų ligų plitimo iš vieno augalo į kitą. Mažo surinkimo indo paruošimas nupjautoms augalų dalims taip pat yra naudingas, kad sodas liktų tvarkingas, o augalų atliekos nepritrauktų kenkėjų.
Lapkotinių salierų genėjimo technikos
Lapkotinių salierų, dar žinomų kaip balintų salierų, atveju tikslas yra užauginti storus, mėsingus ir traškius lapkočius. Šiuo tikslu genėjimo strategija sutelkta į nuolatinį išorinių, senesnių lapkočių šalinimą, kuris kartu yra ir derliaus nuėmimas. Kai augalas pasiekia maždaug 20-25 centimetrų aukštį, o išoriniai lapkočiai yra pakankamai išsivystę, galime pradėti juos skinti. Lapkočius visada pjauname prie augalo pagrindo, kuo arčiau žemės paviršiaus. Šis metodas skatina augalo centrą, „širdį“, leisti naujus, jaunus ūglius, taip užtikrinant nuolatinį derlių per visą sezoną.
Tinkamos oro cirkuliacijos užtikrinimas yra labai svarbus siekiant išvengti grybelinių ligų, pavyzdžiui, salierų rūdžių ar septoriozės (lapų dėmėtligės). Tankūs lapkotinių salierų lapai gali sukurti idealią aplinką patogenams, ypač drėgnu, tvankiu oru. Prevencijos tikslais reguliariai retinkite plonus, silpnus ūglius ir lapus, augančius augalo viduje. Šia intervencija ne tik geriau cirkuliuoja oras per augalą, bet ir saulės šviesa lengviau pasiekia vidines dalis, o tai lemia stipresnių ir sveikesnių lapkočių vystymąsi.
Kai kurie sodininkai taip pat naudoja balinimo techniką, kad gautų dar baltesnius, švelnesnius ir mažiau karčius lapkočius. Nors tai nėra klasikinė genėjimo procedūra, ji glaudžiai susijusi su augalo formavimu. Balinimo esmė yra apsaugoti apatinę lapkočių dalį nuo tiesioginių saulės spindulių, o tai neleidžia gamintis chlorofilui. Tai galime padaryti apvyniodami apatinę 15-20 centimetrų augalo dalį storu popieriumi, kartonu arba tiesiog apkaupdami ją žemėmis. Prieš tai darant, patartina pašalinti mažesnius šoninius lapus, kad lapkočiai po danga liktų glaudžiai vienas prie kito.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų genint lapkotinius salierus yra per didelis karpymas. Svarbi auksinė taisyklė yra niekada vienu metu nepašalinti daugiau nei trečdalio augalo lapijos. Pernelyg didelis genėjimas sukelia augalui didelį stresą, lėtina jo augimą ir mažina derlių. Kita kritinė klaida yra pažeisti arba nupjauti centrinę augalo dalį, šerdį. Iš šio centro vystosi nauji lapkočiai, todėl jei jį pašalinsime, augalas greičiausiai žus. Visada užtikrinkite švarius, aštrius pjūvius, kad žaizdos greitai užgytų ir augalas liktų sveikas.
Gumbinių salierų genėjimas
Auginant gumbinius salierus, pagrindinis tikslas yra užauginti didelį, lygaus paviršiaus ir sveiką gumbą. Čia genėjimo strategija radikaliai skiriasi nuo lapkotinių salierų, nes visa energija turi būti sutelkta į požeminės dalies vystymąsi. Lapijos vaidmuo čia taip pat yra gyvybiškai svarbus fotosintezei, kuri teikia energiją gumbo augimui, tačiau perteklinė lapija gali pakenkti gumbui. Taigi genėjimas yra tam tikras balansavimas tarp gumbo vystymuisi reikalingo lapų ploto palaikymo ir perteklinių ūglių šalinimo.
Praktiškai gumbinių salierų genėjimas pradedamas, kai gumbas auga. Kai gumbas užauga iki graikinio riešuto ar kiaušinio dydžio ir pradeda lįsti iš žemės, reikia pašalinti apatinius, senstančius, geltonuojančius lapus arba tuos, kurie liečiasi su žeme. Šie lapai nebeefektyviai fotosintetina, tačiau atima iš augalo energiją ir, liesdamiesi su žeme, gali tapti ligų šaltiniu. Taip pat svarbu nupjauti smulkius šoninius ūglius ir šakneles, augančias iš gumbo šonų, nes jos daro gumbo paviršių nelygų, „barzdotą“ ir blogina jo laikymąsi.
Patikrinta technika yra gumbo „karūnavimas“ arba „valymas“. Ši operacija susideda iš atsargaus žemės pašalinimo nuo augančio gumbo viršutinės dalies, kad gumbo „pečiai“ atsidurtų ore. Tuo pačiu metu galime nupjauti ir tuos lapus, kurie auga tiesiai nuo viršutinio gumbo krašto, o ne iš centrinės lapų rozetės. Šis žingsnis ne tik padeda suformuoti gražesnį, geresnės formos, apvalesnį gumbą, bet ir sumažina gumbo puvinio riziką, nes paviršius išlieka sausas. Be to, gumbo viršūnės atidengimas leidžia nuolat stebėti jo dydžio raidą.
Svarbiausia, ką reikia prisiminti genint gumbinius salierus, yra niekada neliesti centrinių, vertikaliai augančių, sveikų lapų. Šie lapai yra augalo variklis, jie atlieka liūto dalį fotosintezės, be kurios gumbas negalėtų augti. Pernelyg didelis, drastiškas lapijos pašalinimas tiesiogiai veda prie mažo, neišsivysčiusio gumbo. Taigi teisinga procedūra apsiriboja tik apatinių, senstančių lapų ir šoninių, perteklinių ūglių šalinimu, o sveikas augalo lapų vainikas lieka nepaliestas.
Tvarkymas po derliaus nuėmimo ir lapinių salierų priežiūra
Lapinių salierų atveju genėjimas ir derliaus nuėmimas yra praktiškai ta pati operacija. Ši veislė auginama specialiai dėl savo aromatingų lapų, kurie puikiai tinka prieskoniams, salotoms ar džiovinimui. Lapiniams salierams efektyviausias yra „pjauk ir vėl skink“ (cut-and-come-again) metodas. Tai reiškia, kad reguliariai, net kelis kartus per savaitę, galime pjauti jų lapus, bet niekada ne viso augalo iš karto. Visada pjauname išorinius, labiau išsivysčiusius lapus, o augalo centrą paliekame nepaliestą, kad iš ten jis galėtų nuolat leisti naujus ūglius.
Sezono pabaigoje, artėjant šalnoms, patartina atlikti paskutinį, kruopštesnį karpymą. Tai ypač svarbu, jei bandome augalus peržiemoti vietoje be šalčio, pavyzdžiui, rūsyje ar šiltnamyje. Lapijos karpymas sumažina garavimą ir ligų riziką žiemos ramybės periodu. Gumbinius salierus po derliaus nuėmimo, visiškai nuvalytus nuo lapų, o lapkotinius salierus, iškastus su šaknimi ir apkarpytais lapais, galima laikyti vėsioje, drėgnoje smėlyje ar durpėse. Šis paruošimas žymiai pailgina derliaus laikymo trukmę.
Svarbu pabrėžti, kad nupjautų salierų dalių nereikėtų išmesti, nes tai yra vertinga virtuvės žaliava. Nupjauti, bet sveiki lapkotinių ir gumbinių salierų lapai ir plonesni lapkočiai yra itin aromatingi, todėl puikiai tinka sultiniams, sriuboms, troškiniams ar ragu gardinti. Lapus taip pat galima džiovinti, o po to sumalti į miltelius, kad pasigamintume naminės salierų druskos ar prieskonių mišinio. Su šiuo požiūriu sodininkystė tampa tvariu, be atliekų ciklu, kuriame panaudojama kiekviena augalo dalis.
Apibendrinant, salierų genėjimas yra nuolatinė, augalo vystymąsi stebinti priežiūra, o ne vienkartinė, mechaninė užduotis. Tai tam tikras dialogas tarp sodininko ir augalo, kuriame į laiku atliktas, profesionalias intervencijas augalas atsako gausiu ir aukštos kokybės derliumi. Suprasdami ir taikydami genėjimo technikas, galime žymiai pagerinti savo augalų sveikatą, atsparumą ir derlių, nesvarbu, ar tai būtų traškūs lapkočiai, įspūdingas gumbas ar kvapnūs lapai.
