Salieras, moksliniu pavadinimu Apium graveolens, yra viena iš tų daržovių, kurių auginimo metu apšvietimo sąlygos yra ypač svarbios norint gauti gausų ir kokybišką derlių. Augalo fotosintezės aktyvumas, augimo jėga ir galiausiai nuimto gumbinio ar lapkotinio saliero dydis bei skonis yra tiesiogiai susiję su prieinamos šviesos kiekiu ir kokybe. Todėl sėkmingo salierų auginimo sąlyga yra išsamus augalo specifinių šviesos poreikių išmanymas ir optimalių sąlygų užtikrinimas per visą vegetacijos laikotarpį. Neturint šių žinių, augalų vystymasis gali sulėtėti, stiebai gali tapti ploni ir silpni, o gumbai gali likti neišsivystę, o tai žymiai sumažina auginimo ekonomiškumą ir panaudojimą virtuvėje. Užtikrinti tinkamą šviesos kiekį jau daigų auginimo etape yra labai svarbu, norint vėliau suformuoti stabilų ir tvirtą pasėlį.
Salierų fiziologiniuose procesuose šviesa, kaip energijos šaltinis, atlieka pagrindinį vaidmenį, nes ji leidžia vykti fotosintezei – augalų gyvybės pagrindui. Šio sudėtingo biocheminio proceso metu augalas, naudodamas lapuose esantį chlorofilą, saulės šviesos energiją paverčia chemine energija, kurią kaupia cukrų pavidalu. Ši energija maitina visų augalo dalių augimą, įskaitant lapkotinių salierų mėsingus, traškius lapkočius ir gumbinių salierų maistinių medžiagų turtingus, apvalius šakniagumbius. Be pakankamo kiekio ir kokybės šviesos, fotosintezės greitis sulėtėja, o tai lemia nepakankamą energijos gamybą, todėl augalas negali pagaminti pakankamai biomasės, kad išaugintų prekinio dydžio derlių.
Šviesa ne tik suteikia augimui reikalingą energiją, bet ir reguliuoja augalo vystymosi ciklą per fotoperiodizmo reiškinį. Salieras priklauso ilgos dienos augalams, o tai reiškia, kad jo žydėjimą, t. y. sužyėjimą sėklomis, sukelia dienos šviesos trukmės ilgėjimas. Daržininkystės požiūriu šis procesas yra nepageidaujamas, nes žiedyno vystymasis atima energiją iš gumbų ar stiebų augimo, o augalų dalys tampa nevalgomos ir sumedėjusios. Todėl laiku atlikti sėją ir sodinimą yra būtina, kad augalas pasiektų savo vegetatyvinio vystymosi viršūnę, prieš prasidedant generatyvinei fazei, kurią sukelia ilgos dienos aplink vasaros saulėgrįžą.
Šviesos spektrinė sudėtis, t. y. skirtingo bangos ilgio šviesos spindulių santykis, taip pat yra lemiamas salierų vystymuisi. Mėlyna šviesa (trumpesnis bangos ilgis) pirmiausia skatina vegetatyvinį augimą, kompaktišką, tvirtą augimą, stiprių, tamsiai žalių lapų ir storų stiebų formavimąsi, o tai ypač svarbu auginant daigus. Priešingai, raudona ir tolimoji raudona šviesa (ilgesnis bangos ilgis) reguliuoja stiebų pailgėjimą ir žydėjimo procesų inicijavimą. Natūrali saulės šviesa užtikrina visą spektrą, todėl auginant atvirame grunte sąlygos yra optimaliausios, o naudojant dirbtinį apšvietimą reikia stengtis naudoti viso spektro šviesos šaltinius harmoningam augimui.
Šviesos poreikis skirtingais vystymosi etapais
Salierų gyvenimas prasideda sėjant sėklas, ir jau šiame ankstyvame etape šviesa atlieka vaidmenį, nors dygimui ji nebūtinai reikalinga. Salierų sėklų dygimą pirmiausia skatina tinkama temperatūra ir nuolatinė drėgmė, tačiau vos tik skilčialapiai pasirodo dirvos paviršiuje, šviesa iškart tampa kritiniu veiksniu. Jauni daigeliai yra labai reiklūs šviesai; trūkstant pakankamai šviesos, daigai ištįsta, suplonėja ir nusilpsta – tai reiškinys, vadinamas etiolizacija. Tokie daigai yra daug jautresni ligoms ir stresui persodinant, todėl auginant daigus patalpose būtina užtikrinti 14-16 valandų per parą trunkantį, intensyvų dirbtinį apšvietimą.
Daigų auginimo laikotarpiu tikslas yra išauginti tvirtus, kresnus augalus su gerai išsivysčiusia šaknų sistema ir lapija, kurie galės sėkmingai prisitaikyti prie sąlygų atvirame grunte. Norint tai pasiekti, būtinas nuolatinis ir intensyvus apšvietimas, kuris neleidžia minėtam ištįsimui ir skatina tinkamą chlorofilo gamybą. Silpno apšvietimo sąlygomis augintų daigų stiebai yra silpni, jų lapai gelsvi, o jų prigijimas po persodinimo yra abejotinas. Savaitėmis prieš persodinimą svarbu daigus „grūdinti“, o tai apima laipsnišką augalų pratinimą prie lauko, nefiltruotos saulės šviesos, taip sumažinant persodinimo šoką ir paruošiant juos intensyvioms apšvietimo sąlygoms jų nuolatinėje augimo vietoje.
Persodinus į atvirą gruntą, salierams likusią vegetacijos dalį reikia visos saulės šviesos, kad būtų pasiektas maksimalus derlius. „Visa saulės šviesa“ praktiškai reiškia mažiausiai 6-8 valandas tiesioginės, nefiltruotos saulės šviesos per dieną, kuri yra būtina vešliai lapijai ir dideliam gumbui ar storiems stiebams išsivystyti. Pavėsyje ar pusiau pavėsyje pasodintų salierų augimas sulėtėja, augalai lieka skurdūs, o derlius tiek dydžiu, tiek kokybe atsilieka nuo optimaliomis sąlygomis augintų augalų. Kaimyninių, aukštesnių augalų ar pastatų šešėliavimo poveikis taip pat gali neigiamai paveikti vystymąsi, todėl renkantis auginimo vietą į tai reikia atsižvelgti.
Įdomu tai, kad salierų auginime yra procesas, vadinamas balinimu, kurio metu daliai augalo sąmoningai atimama šviesa. Ši technika pirmiausia naudojama lapkotiniams salierams, kur besivystantys stiebai 2-3 savaites prieš derliaus nuėmimą yra uždengiami, pavyzdžiui, juoda plėvele, kartonu arba apkaupiant žemėmis. Dėl šviesos trūkumo stiebuose sustoja chlorofilo gamyba, todėl jie tampa blyškiai žali arba gelsvai balti, jų tekstūra tampa švelnesnė, o skonis – švelnesnis ir mažiau kartus. Ši praktika puikiai iliustruoja, kad sąmoningas šviesos reguliavimas gali būti naudojamas ne tik augimui skatinti, bet ir derliaus kokybei bei skonio savybėms tobulinti auginimo proceso metu.
Apšvietimo sąlygų optimizavimas auginimo metu
Pirmas ir svarbiausias žingsnis tenkinant salierų šviesos poreikius yra kruopštus tinkamos auginimo vietos parinkimas. Ta sodo dalis, kuri didžiąją dienos dalį, ypač pietų valandomis, gauna netrukdomą saulės šviesą, turėtų būti skirta salierams. Šiauriniame pusrutulyje tai paprastai reiškia pietų krypties sklypą, esantį toli nuo aukštų medžių, pastatų ar tankių gyvatvorių, kurios galėtų mesti didelį šešėlį ant daržo. Prieš nustatant galutinę vietą, verta kelis kartus per dieną stebėti plotą, kad būtų įvertinta saulės apšvietimo trukmė ir intensyvumas skirtingu paros metu, taip užtikrinant salierams augimui būtiną šviesos kiekį.
Tinkamo atstumo tarp augalų sukūrimas yra dar vienas kritinis veiksnys, tiesiogiai veikiantis kiekvieno atskiro augalo gaunamą šviesos kiekį. Jei salierai pasodinami per tankiai, augalai greitai susiliečia, o didesni, viršutiniai lapai užgožia apatinius bei kaimyninius augalus. Ši konkurencija dėl šviesos lemia silpnesnius, ištįsusius augalus ir mažesnį derlių, nes užgožti lapai negali efektyviai fotosintetinti. Rekomenduojamo atstumo tarp eilių ir tarp augalų eilėje laikymasis (kuris gali skirtis priklausomai nuo salierų veislės) užtikrina, kad kiekvienas augalas gaus pakankamai saulės šviesos harmoningam vystymuisi, be to, geresnė oro cirkuliacija sumažina grybelinių ligų riziką.
Daigų auginimo etape, kai natūralios apšvietimo sąlygos dar nėra optimalios (pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį), kokybiškiems daigams išauginti būtina naudoti dirbtinį apšvietimą. Naudojant modernias LED augalų lempas ar anksčiau paplitusias T5 fluorescencines lempas, galima užtikrinti reikiamą šviesos kiekį ir spektrą. Viso spektro LED lempos yra ypač efektyvios, nes jos imituoja natūralią saulės šviesą ir, turėdamos tinkamą mėlynos ir raudonos šviesos santykį, skatina tiek kompaktišką augimą, tiek fotosintezės aktyvumą. Svarbu lempas pastatyti tinkamame aukštyje virš augalų ir laikmačio pagalba nustatyti 14-16 valandų apšvietimo ciklą, siekiant optimalių rezultatų.
Nors salieras iš esmės yra saulę mėgstantis augalas, ypač karštomis ir sausomis klimato sąlygomis per didelė saulės spinduliuotė ir su ja susijęs karštis gali sukelti augalui stresą. Tokiais atvejais lengvas pavėsis karščiausiomis pietų valandomis gali būti naudingas augalų apsaugai. 30-40% šviesos pralaidumo šešėliavimo tinklo naudojimas gali padėti išvengti lapų nudegimo ir sumažinti garavimą, taip padedant augalui geriau išlaikyti vandenį. Ši technika sukuria pusiausvyrą tarp gausios šviesos, reikalingos augimui, ir žalingo, per didelio karščio poveikio, užtikrinant nuolatinį augalo vystymąsi net ir sudėtingomis oro sąlygomis.
Netinkamų apšvietimo sąlygų pasekmės ir jų valdymas
Akivaizdžiausias ir dažniausias nepakankamo apšvietimo požymis salierams yra etiolizacija, t. y. augalo ištįsimas ir išblyškimas. Trūkstant šviesos, augalas desperatiškai bando augti link artimiausio šviesos šaltinio, dėl ko stiebai tampa neįprastai ilgi, ploni ir silpni. Tuo pačiu metu lapų spalva tampa blyškiai žalia arba gelsva (chlorozė), nes chlorofilo gamybai būtinas pakankamas šviesos kiekis. Tokie „ištįsę“ augalai yra ne tik estetiškai nepalankūs, bet ir daug pažeidžiamesni, o gumbinių salierų atveju ir požeminė dalis, gumbas, negali tinkamai išsivystyti, kas gali lemti net viso derliaus praradimą.
Nors salieras mėgsta saulę, per stipri, deginanti saulės šviesa, ypač jei ji derinama su aukšta temperatūra, taip pat gali pakenkti augalui. Dažniausias simptomas yra saulės nudegimas, kuris pasireiškia baltomis ar rusvomis, negyvomis dėmėmis ant lapų, mažinančiomis fotosintezuojantį paviršių. Be to, augalas karščiausią dienos dalį gali pradėti vysti net esant pakankamai drėgmės dirvoje, nes garavimo greitis viršija vandens įsisavinimo greitį; augalas taip apsisaugo nuo perkaitimo. Dėl nuolatinio karščio ir šviesos streso lapkotinių salierų audiniai gali tapti pluoštiniai ir kieti, žymiai pabloginant kokybę.
Yra keletas būdų, kaip spręsti problemas, kurias sukelia šviesos trūkumas, nors prevencija visada yra veiksmingesnė. Jei problema yra per didelis tankumas, retinant augalus, atskiri augalai gali gauti daugiau šviesos. Pavėsyje esančioje vietoje atspindinčių mulčių (pavyzdžiui, šiaudais padengtos aliuminio folijos) naudojimas gali šiek tiek pagerinti situaciją, nukreipiant šviesą ir į apatinę lapų pusę. Nuo per didelės saulės spinduliuotės veiksmingą apsaugą suteikia jau minėti šešėliavimo tinklai. Tačiau patikimiausias sprendimas yra prevencija, t. y. kruopštus auginimo vietos parinkimas ir tinkamo atstumo užtikrinimas jau auginimo pradžioje.
Apibendrinant galima teigti, kad šviesa yra vienas kritiškiausių aplinkos veiksnių auginant salierus, kuris iš esmės lemia derliaus kiekį ir kokybę. Sėkmingas sodininkas žino apie salierų šviesos poreikio pokyčius per augalo gyvavimo ciklą, nuo intensyvaus daigų šviesos poreikio, suaugusių augalų poreikio visai saulei, iki sąmoningo šviesos atėmimo balinimo metu. Sąmoningas apšvietimo sąlygų valdymas, nuo tinkamos auginimo vietos parinkimo ir teisingo atstumo iki prireikus atliekamų intervencijų, yra būtinas norint gauti gausų, sveiką ir aukštos kokybės salierų derlių, kuris derliaus nuėmimo metu atlygins visą įdėtą darbą.
