Salierai, ši pelnytai populiari ir universali daržovė, užkariavo sodus ir virtuves trimis pagrindinėmis atmainomis: gumbiniais salierais, lapkotiniais salierais ir lapų salierais. Kiekvienos rūšies auginimas reikalauja ypatingo dėmesio, tačiau įdėtas darbas gausiai atsiperka šviežio, aromatingo derliaus pavidalu, suteikiančiu nepakartojamą skonio patirtį. Sėkmingo salierų auginimo pagrindas yra tinkamos veislės pasirinkimas atsižvelgiant į kulinarinius tikslus, taip pat atsižvelgimas į ilgą augalo vegetacijos periodą, o tai reikalauja kruopštaus planavimo. Salierai priklauso tiems augalams, kurie nuo sėjos iki derliaus nuėmimo nueina ilgą ir priežiūros reikalaujantį kelią, todėl kantrybė ir profesionalumas yra labai svarbūs norint pasiekti gausų derlių.
Salierai teikia pirmenybę giliai įdirbtoms, maistinėmis medžiagomis turtingoms, gerai drenuojamoms, humusingoms priemolio dirvoms, kurios gali išlikti tolygiai drėgnos visą vegetacijos laikotarpį. Kalbant apie dirvožemio pH, idealiausias yra šiek tiek rūgštus arba neutralus intervalas nuo 6,0 iki 7,0. Siekiant pagerinti dirvožemio kokybę, prieš sodinant patartina į žemę įterpti didelį kiekį subrendusio komposto arba gerai perpuvusio mėšlo, taip užtikrinant reikiamą organinių medžiagų tiekimą. Negalima pamiršti, kad salierai yra ypač reiklūs maistinėms medžiagoms, todėl dirvožemio paruošimas yra vienas iš kritiškiausių auginimo etapų, kuris padeda pamatus sveikam augalų vystymuisi.
Klimato ir šviesos sąlygos taip pat yra lemiamos salierams, kurie labiausiai mėgsta vėsesnį klimatą ir nuolatinį, tolygų vandens tiekimą. Jų augimui būtina pilna saulė, o tai reiškia mažiausiai šešias–aštuonias valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną, tai užtikrina tinkamą lapijos ir gumbo arba stiebo vystymąsi. Jie ypač jautrūs ekstremaliems temperatūros svyravimams; ankstyvos pavasario šalnos arba vasaros karščio bangos gali išprovokuoti ankstyvą žydėjimą, o tai kenkia derliaus kokybei. Optimaliam vystymuisi palankiausia temperatūra yra tarp 15 ir 21 laipsnio Celsijaus.
Sėjomainos taikymas auginant salierus yra būtinas siekiant išvengti per dirvožemį plintančių ligų ir kenkėjų, tokių kaip salierų lapų dėmėtligė ar nematodai. Svarbu nesodinti salierų toje vietoje, kur ankstesniais metais augo salierinių (Apiaceae) šeimos augalai, pavyzdžiui, morkos, pastarnokai ar petražolės. Puikūs priešsėliai gali būti ankštiniai augalai, tokie kaip pupelės ar žirniai, kurie praturtina dirvožemį azotu, taip pat javai. Sąmoninga sėjomaina ne tik nutraukia patogenų ciklą, bet ir padeda palaikyti maistinių medžiagų pusiausvyrą dirvožemyje.
Sėjos ir daigų auginimo gudrybės
Dėl ypač ilgo salierų vegetacijos periodo, sėklas būtinai reikia sėti anksti, uždaroje patalpoje, kad augalai turėtų pakankamai laiko sustiprėti iki persodinimo. Idealus sėjos laikas yra vėlyva žiema arba ankstyvas pavasaris, paprastai nuo vasario pabaigos iki kovo vidurio, maždaug 10–12 savaičių prieš paskutines numatomas pavasario šalnas. Vidutinio klimato juostoje tiesioginė sėja nerekomenduojama, nes lėtas ir netikras dygimas bei šaltas dirvožemis ženkliai sulėtintų augalų vystymąsi. Salierų sėklos yra smulkios ir dygsta lėtai, o tai reikalauja ypatingo dėmesio ir kantrybės iš sodininko.
Sėjai naudokite negilias daigyklas ar sėjos dėžutes, užpildytas kokybiška, puria daigų žeme. Kadangi salierų sėklos dygsta šviesoje, sėklas barstome ant žemės paviršiaus ir uždengiame tik labai plonu smulkiai persijotos žemės arba vermikulito sluoksniu, kad šviesa galėtų prasiskverbti. Substrato drėgmės palaikymas yra kritiškai svarbus; geriausia laistyti smulkiu purkštuvu, kad vandens srovė neišplautų smulkių sėklų iš vietos. Pradiniu laikotarpiu kruopštus laistymas padeda pagrindus sėkmingam dygimui.
Sėkmingam dygimui reikalinga pastovi, apie 20–24 laipsnių Celsijaus temperatūra ir didelė drėgmė, kurią galima užtikrinti uždengus daigyklas permatomu plastikiniu dangčiu arba plėvele. Dygimo procesas gali būti lėtas ir užsitęsęs, trunkantis iki dviejų–trijų savaičių, todėl nepraraskite kantrybės. Išdygusiems mažiems augalams reikia gausios, bet ne tiesioginės saulės šviesos ir šiek tiek vėsesnės aplinkos, kad jie išsivystytų į stiprius, tvirtus daigus ir neištįstų.
Daigų grūdinimas prieš persodinimą yra labai svarbus procesas, kuris paruošia jaunus augalus lauko sąlygoms. Grūdinimo metu, kuris paprastai trunka 7–14 dienų, daigai palaipsniui pratinami prie lauko sąlygų: kasdien jie praleidžia daugiau laiko lauke, veikiami saulės, vėjo ir temperatūros svyravimų. Tuo pačiu metu reikia sumažinti ir laistymo kiekį. Šis procesas sustiprina augalų audinius, sumažina persodinimo stresą ir sumažina vėlesnio žydėjimo riziką, o tai yra vienas didžiausių salierų auginimo iššūkių.
Persodinimas ir augalų priežiūra vegetacijos metu
Optimalus daigų persodinimo laikas ateina po paskutinių pavasario šalnų, kai dirva jau pakankamai sušilusi, o augalėliai išaugino 3–4 tikruosius lapus. Tinkamo atstumo užtikrinimas yra būtinas augalų vystymuisi; gumbiniams salierams reikia daugiau vietos, jie paprastai sodinami 40×40 cm atstumu, o lapkotiniams salierams pakanka 30×30 cm atstumo tarp eilių ir augalų. Persodinant, atkreipkite dėmesį, kad daigus sodintumėte į tą patį gylį, kokiame jie buvo auginimo inde, vengdami užberti šerdies lapus žeme, nes tai gali sukelti augalo žūtį.
Salierų vandens poreikis yra ypač didelis, todėl dirvą reikia palaikyti tolygiai drėgną visą vegetacijos laikotarpį, tačiau reikia vengti stovinčio vandens. Reguliarus ir gausus laistymas, ypač sausais laikotarpiais, yra būtinas kokybiškam derliui; dėl vandens trūkumo lapkotiniai salierai tampa pluoštingi ir kramtomi, o gumbinių salierų gumbas tampa tuščiaviduris. Kadangi tai maistinėms medžiagoms reiklus augalas, vegetacijos metu kas 2–3 savaites patartina laistyti subalansuotomis skystomis trąšomis, kad būtų užtikrintas nuolatinis ir stiprus augimas.
Mulčiavimas, t. y. dirvos padengimas, gali ženkliai prisidėti prie sėkmingo salierų auginimo. Organinis mulčias, pavyzdžiui, šiaudai, nupjauta žolė ar kompostas, paskleistas aplink augalų pagrindą, padeda išlaikyti dirvos drėgmę, neleidžia augti piktžolėms ir palaiko dirvą vėsią karštomis vasaros dienomis. Piktžoles reguliariai, bet atsargiai, šalinkite rankomis, nes salierų šaknų sistema yra sekli, o kaupimas gali ją lengvai pažeisti. Piktžolėmis neužterštas plotas užtikrina, kad augalas galės panaudoti visą vandenį ir maistines medžiagas.
Atskiros salierų rūšys taip pat turi specialių priežiūros reikalavimų. Norint gauti gražesnius, švelnesnius ir mažiau karčius lapkotinių salierų stiebus, galime taikyti balinimo techniką. Tai reiškia, kad kelias savaites prieš derliaus nuėmimą augalo stiebas apvyniojamas juoda plėvele, kartonu arba apkaupiamas žeme, kad apsaugotų jį nuo saulės šviesos. Gumbiniams salierams vasaros pabaigoje patartina pašalinti apatinius, išorinius lapus, taip skatinant gumbo augimą ir tinkamą maistinių medžiagų koncentraciją derliuje.
Dauginimo metodai ir derliaus nuėmimas
Pagrindinis ir auginant labiausiai paplitęs salierų dauginimo būdas yra generatyvinis, t. y. iš sėklų. Salierai yra dvejų metų augalas, o tai reiškia, kad pirmaisiais metais jis išaugina valgomąsias dalis (gumbą, stiebus, lapus), o tik antraisiais metais išaugina žiedynkotį ir sėklas. Norint surinkti sėklas, gražiausius ir sveikiausius augalus reikia peržiemoti, o tai galima padaryti vietoje, su storu mulčio sluoksniu jautresnėms šalčiui veislėms, arba laikant gumbus vietoje be šalčio, vėsioje, pavyzdžiui, rūsyje. Kitą pavasarį persodinti augalai išaugins aukštą žiedyną, iš kurio vasaros pabaigoje galima rinkti subrendusias sėklas.
Nors mažiau žinomas ir pramoniniame auginime nenaudojamas, egzistuoja ir vegetatyvinis salierų dauginimo būdas, kurį galima išbandyti virtuvėje kaip įdomybę. Nupirkto ar nuskinto lapkotinio saliero pagrindą, nupjovus maždaug 2-3 centimetrų gabalėlį, galima įdėti į negilų dubenėlį su vandeniu. Per kelias dienas iš centro pradės augti nauji, švieži ūgliai ir šaknys, iš kurių galima gauti šviežių lapų, naudojamų kaip lapų salierai. Šis metodas labiau skirtas įspūdingam augalo regeneracinės gebos demonstravimui; jis neišaugins pilnaverčio stiebo ar gumbo, bet gali aprūpinti šviežiomis žolelėmis ant virtuvės palangės.
Derliaus nuėmimo laikas ir būdas priklauso nuo auginamos salierų rūšies. Lapkotinius salierus galima pradėti skinti, kai stiebai pasiekia tinkamą storį; galima skinti atskirus išorinius stiebus arba visą augalą iš karto ištraukiant iš žemės. Gumbinių salierų derlius nuimamas, kai gumbas pasiekia norimą, paprastai 8–10 centimetrų, skersmenį, bet bet kokiu atveju prieš pirmąsias rimtesnes rudens šalnas. Iš lapinių salierų per visą vegetacijos laikotarpį galima nuolat skinti šviežius lapus, tai skatina naujų ūglių augimą.
Tinkamas laikymas po derliaus nuėmimo yra labai svarbus norint išsaugoti salierų šviežumą. Lapkotiniai salierai šaldytuvo daržovių skyriuje, galbūt su pagrindu įmerktu į šiek tiek vandens, išlieka švieži kelias savaites. Gumbiniai salierai puikiai laikosi; pašalinus lapus ir šaknis, juos galima laikyti kelis mėnesius vėsiame, drėgname rūsyje arba šaldytuvo apatiniame stalčiuje neprarandant kokybės. Tiek lapkotiniai, tiek gumbiniai salierai gerai užšaldomi, todėl supjaustyti ir blanširuoti juos galima ilgai laikyti žiemos mėnesiams.
