Artišokas, dygliuočių tipo augalas, kilęs iš Viduržemio jūros regiono, yra tikra retenybė vietiniuose soduose. Jį verta auginti ne tik dėl unikalių, skanių pumpurų, bet ir dėl įspūdingos, pilkšvai žalios lapijos bei didingo stoto, galinčio papuošti bet kurį daržą ar dekoratyvinį sodą. Daugelis gali manyti, kad jį auginti sudėtinga, tačiau, laikantis kelių pagrindinių taisyklių, kiekvienas gali pasiekti sėkmės ir mėgautis pačių užaugintais, nepakartojamo skonio artišokų galvutėmis. Augalas turi ne tik gastronominę vertę, bet ir ilgą istorinę praeitį; senovės graikai ir romėnai jį jau žinojo ir vertino dėl gydomųjų savybių ir skonio. Todėl jo auginimas yra ir tam tikra kelionė po kulinarijos meno ir sodininkystės istoriją, nuotykis, kurio pabaigoje laukia išties ypatingas skanėstas.
Artišoko istorija siekia tūkstantmečius ir yra glaudžiai susijusi su Europos kultūra ir aristokratija. Senovėje jis buvo laikomas ne tik maistu, bet ir afrodiziaku bei kepenų sveikatą palaikančiu vaistiniu augalu, ką patvirtino ir šiuolaikinis mokslas dėl jo veikliosios medžiagos cinarino. Viduramžiais per arabus jis paplito Europoje ir tapo vienu iš itališkos, ypač sicilietiškos, virtuvės kertinių akmenų. Per Kotryną Mediči jis pateko į Prancūzijos dvarą, kur tapo prabangiu aukštuomenės maistu, simbolizuojančiu turtą ir rafinuotą skonį. Šis turtingas paveldas daro jo auginimą dar įdomesnį, nes galime rūpintis istoriškai svarbiu augalu.
Botaniniu požiūriu artišokas (Cynara cardunculus var. scolymus) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai, graižažiedžių eilei, taigi yra artimas saulėgrąžos ir ramunės giminaitis. Augalas yra daugiametis dyglys, kuris daugelyje vidutinio klimato šalių, įskaitant Lietuvą, dažnai auginamas kaip vienmetis arba, tinkamai apsaugojus žiemą, kaip daugiametis. Jo didžiuliai, giliai skiautėti, sidabriškai žali lapai sukuria dramatišką efektą, o augalas gali užaugti iki pusantro ar dviejų metrų aukščio. Mūsų vartojamas „artišokas” iš tikrųjų yra neprasiskleidęs augalo žiedpumpuris, padengtas mėsingais skraistlapiais, kurio centre yra nevalgomas, pūkuotas „šerdis” ir valgomas, mėsingas žiedsostis, vadinamas „artišoko širdimi”.
Pats sode užaugintas artišokas turi daug privalumų, palyginti su pirktu parduotuvėje, kurie gerokai viršija finansinį sutaupymą. Šviežiai nuskinto artišoko skonis ir tekstūra yra nepalyginamai geresni, daug švelnesni ir sultingesni nei jo ilgą kelią nukeliavusių, kelias dienas laikytų kolegų. Be to, mes visiškai kontroliuojame auginimo procesą, todėl galime būti tikri, kad augalas užaugo be cheminių medžiagų ir tvariai. Sodininkystės džiaugsmas, augalo vystymosi stebėjimas nuo sėklos iki derliaus nuėmimo pats savaime yra neįkainojama patirtis, pripildanti sodininką pasididžiavimo ir pasitenkinimo.
Tinkamos auginimo vietos parinkimas
Sėkmingo artišokų auginimo pagrindas – tobulos vietos parinkimas, o tai visų pirma reiškia gausią saulės šviesą. Kadangi augalas kilęs iš Viduržemio jūros regiono, jis yra pripratęs prie ilgų, saulėtų dienų, todėl jam reikia parinkti saulėčiausią sodo dalį. Jam reikia bent šešių–aštuonių valandų tiesioginių saulės spindulių per dieną, kad augalas stipriai vystytųsi ir duotų gausų, didelių pumpurų derlių. Šešėlyje ar pusiau pavėsyje artišokas ištįs, liks menkas, o jo derlingumas smarkiai sumažės, jei išvis suformuos žiedyną. Pietinė, nuo vėjo apsaugota vieta jam yra idealiausia.
Dirvožemio kokybė taip pat yra esminis veiksnys, lemiantis auginimo sėkmę. Artišokas turi giliai įsiskverbiančią, plačią šaknų sistemą, todėl jam reikia giliai įdirbto, gerai drenuojamo ir maistinių medžiagų turtingo dirvožemio. Labiausiai jis mėgsta purų, smėlingą priemolį, kuris užtikrina perteklinio vandens nutekėjimą, bet išlaiko pakankamai drėgmės šaknims. Sunkūs, molingi dirvožemiai reikalauja pagerinimo, nes užsistovėjęs vanduo gali sukelti šaknų puvinį; juos galima padaryti puresniais ir laidesniais orui, įterpiant organinių medžiagų, pavyzdžiui, gerai perpuvusio komposto ar smėlio.
Dirvožemio rūgštingumas, t. y. pH vertė, taip pat turi įtakos maistinių medžiagų pasisavinimui, todėl verta į tai atkreipti dėmesį. Artišokui tinkamiausias yra šiek tiek rūgštus arba neutralus dirvožemis, kurio pH yra nuo 6,5 iki 7,5. Lysvę geriausia paruošti likus kelioms savaitėms iki sodinimo, idealiu atveju – rudenį. Tai apima gilų, bent 30–40 cm gylio dirvos sukasimą ar supurenimą, taip pat gausaus kiekio gerai perpuvusio mėšlo ar komposto įterpimą, kuris užtikrina pradiniam augimui reikalingas maistines medžiagas ir pagerina dirvožemio struktūrą.
Kadangi artišokas išauga į vešlų augalą, būtina jam suteikti pakankamai erdvės. Tarp atskirų augalų reikia palikti bent vieno, o geriau – pusantro metro atstumą, kad lapai galėtų laisvai plėstis ir kiekvieną augalo dalį pasiektų pakankamai šviesos ir oro. Toks retas išdėstymas taip pat padeda išvengti grybelinių ligų vystymosi. Kaip kaimynus rinkitės augalus, kurie nekelia didelės konkurencijos, pavyzdžiui, žirniai ar kopūstinės daržovės gali būti geri kaimynai, tačiau venkite sodinti šalia augalų, kurie taip pat reikalauja daug maistinių medžiagų ir vandens, pavyzdžiui, kukurūzų.
Sodinimas ir dauginimas
Artišokus galima dauginti dviem pagrindiniais būdais: sėjant sėklas arba dalijant kerą, t. y., atskiriant atžalas. Auginimas iš sėklų yra ilgesnis procesas ir ne visada garantuoja, kad augalas turės tokias pačias savybes kaip motininis augalas, gali pasitaikyti genetinės įvairovės. Sėklas reikia sėti patalpoje, vazonėliuose ar daigyklose, likus 8–10 savaičių iki paskutinių numatomų pavasario šalnų. Dygimui reikia šilumos ir nuolat drėgnos terpės; išdygusiems daigams reikia daug šviesos, kad taptų stiprūs ir tvirti. Prieš sodinant į lauką, jaunus augalus reikia palaipsniui pripratinti prie lauko sąlygų, tai yra „grūdinimo” procesas.
Dauginimas atžalomis yra patikimiausias ir greičiausias būdas, garantuojantis, kad naujas augalas bus tiksli motininio augalo kopija, taigi ir derliaus kokybė bus prognozuojama. Vėlų rudenį arba ankstyvą pavasarį aštriu kastuvu ar peiliu atsargiai atskirkite vieną ar kelias išsivysčiusias, jau turinčias šaknis atžalas nuo senesnio, daugiamečio motininio augalo kero pagrindo. Šios atžalos yra praktiškai nauji, savarankiški augalai, kurie derlių duoda daug anksčiau, dažnai jau sodinimo metais, skirtingai nei iš sėklų išauginti egzemplioriai, kuriems tam paprastai reikia dvejų metų. Šis metodas idealiai tinka esamam augalynui palaikyti ir plėsti.
Nesvarbu, ar sodinate daigą, ar atžalą, procesas yra toks pat. Iškaskite duobę, kuri yra dvigubai platesnė ir šiek tiek gilesnė už augalo šaknų gumulą. Įdėkite augalą į duobę taip, kad šaknies kaklelis būtų viename lygyje su dirvos paviršiumi; per gilus sodinimas gali sukelti stiebo puvinį. Užberkite iškasta, maistinėmis medžiagomis praturtinta žeme, švelniai apspauskite aplink augalą, kad neliktų oro kišenių, ir tada gausiai palaistykite. Gausus palaistymas po sodinimo padeda šaknims sukurti ryšį su dirvožemiu ir sumažina stresą.
Sodinimo laikas yra labai svarbus ir priklauso nuo vietos klimato sąlygų. Šaltesniuose regionuose su atšiauriomis žiemomis, kaip didžiojoje Lietuvos dalyje, rekomenduojama sodinti pavasarį, praėjus paskutinėms šalnoms, kai dirva jau sušilusi. Regionuose su švelnesnėmis žiemomis sėkmingas gali būti ir rudeninis sodinimas, kuris gali duoti ankstyvesnį pavasario derlių. Svarbu žinoti, kad artišokui žiedpumpuriams formuoti reikalingas vadinamasis vernalizacijos, arba šalčio poveikio, periodas. Pavasarį pasodintiems augalams jį užtikrina ankstyvo pavasario vėsios savaitės, kurios yra būtinos gausiam derliui.
Laistymas ir tręšimas
Artišokui reikia daug vandens, ypač augimo laikotarpiu ir formuojantis pumpurams, nes norint suformuoti mėsingas, švelnias dalis, būtinas nuolatinis ir gausus vandens tiekimas. Nereguliarus ar nepakankamas laistymas lemia kietus, pluoštinius pumpurus ir silpną augimą. Geriausia strategija – gilus, bet retesnis laistymas, kuris skatina augalą leisti šaknis giliau, taip tampant atsparesniam sausesniems periodams. Paprastai pakanka vieno gausaus laistymo per savaitę, sudrėkinant dirvą 20–30 cm gylyje, tačiau karštu, vėjuotu oru to gali prireikti dažniau.
Laistymo būdas taip pat svarbus, reikėtų vengti lapijos drėkinimo, nes tai skatina grybelinių ligų, pavyzdžiui, miltligės, atsiradimą. Idealus sprendimas – lašelinė drėkinimo sistema arba drėkinimo žarna, kuri vandenį tiekia tiesiai ant dirvožemio, į šaknų zoną. Jei to nėra, atsargiai laistykite iš laistytuvo prie augalo pagrindo. Dirvožemio paviršiaus padengimas storu, 5–10 cm storio mulčio sluoksniu (pavyzdžiui, šiaudais, medžio žieve ar kompostu) yra labai naudingas, nes mažina garavimą, išsaugo dirvožemio drėgmę ir slopina piktžolių augimą, todėl laistyti reikės rečiau.
Artišokas yra ypač reiklus maistinėms medžiagoms, „godus” augalas, kuris už reguliarų tręšimą atsidėkoja gausiu derliumi. Prieš sodinimą įterptos organinės trąšos ar kompostas suteikia puikų pagrindą, tačiau vegetacijos metu reikia ir papildomo tręšimo. Praėjus kelioms savaitėms po sodinimo, pradėkite tręšti subalansuotomis, azoto turinčiomis trąšomis, kad paskatintumėte stiprų lapijos augimą. Vėliau, prasidėjus pumpurų formavimuisi, pereikite prie preparato su didesniu kalio kiekiu, nes kalis yra būtinas didelių ir tankių galvučių vystymuisi.
Organinės sodininkystės šalininkams yra daug alternatyvų maistinių medžiagų papildymui. Reguliarus, kas 2-3 savaites, komposto arbatos, praskiesto dilgėlių raugo ar žuvų emulsijos naudojimas puikiai maitina augalą ir dirvožemio gyvybę. Tačiau svarbu vengti per didelio azoto kiekio, ypač antroje sezono pusėje, nes tai skatina vešlios lapijos vystymąsi žiedpumpurių formavimosi sąskaita. Subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas yra sveiko augalo ir gausaus, kokybiško derliaus raktas.
Augalo priežiūra ir kenkėjų kontrolė
Vienas svarbiausių reguliarios augalų priežiūros elementų yra mulčiavimas, kurio privalumų neįmanoma pervertinti. Storas organinio mulčio sluoksnis ne tik išsaugo dirvožemio drėgmę ir neleidžia augti piktžolėms, bet ir reguliuoja dirvožemio temperatūrą, vasarą ją vėsindamas, o pavasarį ir rudenį – šildydamas. Lėtai yrantis mulčias nuolat praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis, gerindamas jo struktūrą ir biologinį aktyvumą. Ypač veiksmingi artišokų lysvėje yra šiaudai, lapų kompostas ar smulkinta medžio žievė.
Nors artišokas yra gana atsparus augalas, kai kurie kenkėjai vis dėlto gali sukelti problemų. Dažniausi priešai yra amarai, kurie siurbia sultis iš jaunų ūglių ir apatinės lapų pusės, sukeldami deformaciją ir augimo sustojimą. Nuo jų galima veiksmingai apsisaugoti purškiant kalio muilo tirpalu ar nimbamedžio aliejumi. Šliužai ir sraigės taip pat gali padaryti didelę žalą, apgrauždami jaunus lapus; nuo jų galima apsisaugoti įrengiant alaus spąstus arba aplink augalą pabarstant pjuvenų ar kiaušinių lukštų, kurie jiems sudaro fizinį barjerą.
Ligas visada lengviau išvengti nei gydyti. Artišokus dažniausiai gali pažeisti miltligė ir pilkasis puvinys (botrytis), ypač drėgnu, šiltu oru. Prevencijos raktas – laikytis tinkamo atstumo tarp augalų, kas užtikrina gerą oro cirkuliaciją tarp jų, todėl lapija greitai išdžiūsta. Visada laistykite augalo pagrindą ir venkite lapų drėkinimo. Pastebėję infekcijos požymių, nedelsdami pašalinkite ir sunaikinkite pažeistas augalų dalis, kad išvengtumėte tolesnio plitimo.
Reguliarus ravėjimas yra būtinas, ypač jauniems augalams, nes piktžolės konkuruoja dėl vandens, maistinių medžiagų ir šviesos. Storas mulčio sluoksnis žymiai sumažina ravėjimo darbą, tačiau išdygusias piktžoles reikia laiku pašalinti. Bendroji priežiūra taip pat apima reguliarų apatinių, geltonuojančių ar nudžiūvusių lapų šalinimą. Tai ne tik daro augalą estetiškai patrauklesnį, bet ir pagerina oro cirkuliaciją aplink kerą, dar labiau sumažinant grybelinių ligų riziką.
Derliaus nuėmimo menas
Artišokų derliaus nuėmimo laikas yra labai svarbus norint pasiekti geriausią skonį ir tekstūrą, tai tikrai yra tam tikras menas. Pagrindinis, viršūnėje augantis pumpuras yra subrendęs derliui, kai pasiekia 7–10 cm skersmenį, yra kietas, sunkus liečiant, o skraistlapiai (lapai) vis dar sandariai uždaryti. Jei skraistlapiai pradeda atsiverti, tai rodo, kad pumpuras jau pernokęs, jo viduje esanti „pūkelis” (žiedo užuomazga) padidėja, o valgomos dalys tampa pluoštinės ir kietos. Todėl derliaus nuėmimo negalima atidėlioti, reguliariai tikrinkite augalus.
Derliaus nuėmimo būdas yra paprastas, bet reikalauja šiek tiek dėmesio. Aštriu peiliu ar genėjimo žirklėmis nupjaukite pumpurą kartu su stiebu, palikdami po juo maždaug 3–5 cm ilgio stiebo dalį. Ši stiebo dalis taip pat yra valgoma, jos skonis panašus į artišoko širdį, todėl būtų nuodėmė ją išmesti. Nupjovus pagrindinį pumpurą, augalas savo energiją nukreipia į mažesnių, antrinių pumpurų auginimą ant šoninių ūglių. Nors jie bus mažesni, jų skonis yra toks pat puikus, todėl derliaus nuėmimo laikotarpį galima pratęsti keliomis savaitėmis.
Derliaus nuėmimo sezonas priklauso nuo vietos klimato ir sodinimo laiko. Lietuvoje pavasarį pasodinti kerai paprastai duoda derlių nuo vasaros vidurio iki vėlyvos vasaros. Sveikas, gerai išsivystęs artišoko keras idealiomis sąlygomis per sezoną gali duoti 6–10 ar net daugiau pumpurų. Nuolatinis derliaus nuėmimas skatina augalą formuoti naujus pumpurus, todėl, kai tik pumpuras pasiekia tinkamą dydį, nedvejokite jo nupjauti. Tai užtikrina nuolatinį tiekimą virtuvei.
Nuskintas artišokų galvutes geriausia suvartoti kuo greičiau, nes šviežios jos skaniausios. Jei vis dėlto reikia jas laikyti, neplaukite, o įdėkite į plastikinį maišelį ir padėkite į šaldytuvo daržovių skyrių. Taip jos išliks šviežios iki savaitės. Galima ir ilgesniam laikui konservuoti; nuvalytas ir blanširuotas artišokų širdis galima užšaldyti, nors atšildžius jų tekstūra šiek tiek pasikeis. Aliejuje konservuoti artišokai yra klasikinis konservavimo būdas, išsaugantis vasaros skonius.
Paruošimas žiemai ir žiemojimas
Regionuose, kur žiemos temperatūra nuolat nukrenta žemiau nulio, norint auginti artišokus kaip daugiamečius augalus, būtina kruopšti žiemos apsauga. Po pirmųjų lengvų šalnų, kai lapija jau pradeda ruduoti ir sukristi, nupjaukite visą antžeminę augalo dalį maždaug 20–30 cm aukštyje. Šis drastiškas genėjimas signalizuoja augalui, kad laikas pereiti į ramybės būseną ir visą energiją sutelkti į šaknis ir karūną (kero centrinę dalį), kad išgyventų. Šio žingsnio negalima praleisti, nes ilgi, nušalę stiebai gali sukelti puvinį prie kero pagrindo.
Išgyvenimo žiemą raktas yra apsaugoti augalo karūną ir šaknų sistemą nuo stiprių šalčių ir žiemos kritulių. Nupjautą kerą uždenkite storu, bent 20–30 cm storio mulčio sluoksniu. Šiam tikslui puikiai tinka sausi lapai, šiaudai ar purus kompostas. Šis izoliacinis sluoksnis apsaugos dirvožemį nuo peršalimo. Virš mulčio krūvos verta uždėti ir vandeniui nepralaidų, bet orui laidų dangalą, pavyzdžiui, apverstą kibirą, dėžę ar orui pralaidžios plėvelės gabalą, kad žiemos lietus ir tirpstantis sniegas nesumirkytų dirvožemio aplink kerą, kas galėtų sukelti karūnos puvinį.
Tiems, kurie gyvena ypač šaltame klimate arba tiesiog neturi pakankamai vietos sode, artišokų auginimas dideliuose konteineriuose taip pat yra įmanomas sprendimas. Bent 40–50 litrų talpos indas jau gali būti tinkamas vienam kerui. Prieš prasidedant šalčiams, konteinerinį augalą tiesiog perkelkite į nešąlančią, bet vėsią, apsaugotą vietą, pavyzdžiui, nešildomą garažą, rūsį ar šiltnamį. Žiemos laikotarpiu dirvožemį laikykite tik tiek drėgną, kad visiškai neišdžiūtų, venkite perlaistymo, kuris ramybės periodu gali būti pražūtingas.
Kai ankstyvą pavasarį stiprių šalnų pavojus praeina ir dienos pradeda šilti, ateina laikas palaipsniui nuimti žiemos dangą. Neskubėkite su šiuo žingsniu, darykite tai palaipsniui, per kelias dienas, kad augalas lėtai priprastų prie kintančių sąlygų. Nuėmus mulčią, dirvožemis greičiau sušils, o tai paskatins naujų ūglių augimą iš karūnos. Lengvomis, subalansuotomis trąšomis ar kompostu galite suteikti augalui postūmį sėkmingai pradėti naują vegetacijos sezoną.
