Artišokas, ši ypatinga ir skani daržovė, pasižymi gana dideliu maisto medžiagų poreikiu, kuris kyla iš ilgo vegetacijos periodo ir didelės žaliosios masės auginimo. Sėkmingo auginimo raktas yra subalansuotas maisto medžiagų valdymas, pritaikytas augalo poreikiams, kuris iš esmės lemia ne tik derliaus kiekį, bet ir galvučių kokybę, dydį bei žvynlapių švelnumą. Dėl giliai siekiančios šaknų sistemos artišokas gali efektyviai pasisavinti maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių, tačiau norint gauti gausų ir kokybišką derlių, būtinas sąmoningas ir profesionalus tręšimas. Jo nesant, augalo vystymasis lėtėja, derlius mažėja, o atsparumas ligoms silpnėja, todėl maisto medžiagų tiekimas yra vienas svarbiausių auginimo technologijos elementų.
Kalbant apie artišoko maisto medžiagų poreikį, svarbiausią vaidmenį atlieka trys pagrindiniai makroelementai: azotas, fosforas ir kalis. Azotas (N) yra būtinas vegetatyviniam vystymuisi, didelių, stiprių lapų ir stiebų, kurie yra fotosintezės pagrindas, formavimuisi. Fosforas (P) yra gyvybiškai svarbus šaknų sistemos vystymuisi, energijos apykaitos procesuose ir žydėjimo indukcijoje. Tačiau ryškiausią vaidmenį atlieka kalis (K), kurio artišokas reikalauja ypač daug; šis elementas yra atsakingas už tinkamą žiedpumpurių, t. y. vartojamų galvučių, dydį ir tankumą, vandens balanso reguliavimą bei bendro augalo atsparumo stresui ir šalčiui didinimą. Norėdamas pagaminti vieną toną derliaus, augalas iš dirvožemio vidutiniškai paima 5-6 kg azoto, 1.5-2 kg fosforo pentoksido (P2O5) ir 8-10 kg kalio oksido (K2O).
Be makroelementų, negalima pamiršti ir mezo- bei mikroelementų svarbos, kurių trūkumas taip pat gali apriboti derliaus potencialą. Kalcis (Ca) yra būtinas ląstelių sienelių stabilumui ir fiziologinių sutrikimų, tokių kaip vidinių žvynlapių viršūnių nudegimas, prevencijai. Magnis (Mg) yra pagrindinis chlorofilo elementas ir fotosintezės variklis, o jo trūkumas sukelia lapų geltonavimą. Iš mikroelementų boras (B) atlieka išskirtinį vaidmenį žiedų formavimesi ir apdulkinime, o jo trūkumas gali sukelti tuščiavidurį stiebą ir deformuotas galvutes. Taip pat svarbūs yra geležis (Fe), manganas (Mn) ir cinkas (Zn), kurie dalyvauja daugelyje fermentinių procesų.
Idealus dirvožemis artišokui yra gilus, gerai drenuotas, maisto medžiagomis ir organinėmis medžiagomis turtingas priemolis arba smėlingas priemolis. Optimalus pH diapazonas auginimui yra nuo 6,5 iki 7,5, nes šioje terpėje daugumos maisto medžiagų prieinamumas yra palankiausias. Prieš pradedant bet kokią tręšimo programą, būtina atlikti išsamią dirvožemio analizę. Ši analizė suteikia tikslų vaizdą apie esamą maisto medžiagų kiekį dirvožemyje, pH vertę ir organinių medžiagų atsargas, leidžiančią parengti tikslinį, realiais poreikiais pagrįstą ir ekonomiškai efektyvų maisto medžiagų valdymo planą.
Pagrindinio tręšimo svarba prieš sodinimą
Pagrindinio tręšimo tikslas yra dar prieš sodinimą papildyti dirvožemio maisto medžiagų atsargas, ypač tais lėtai judančiais elementais, kuriuos vegetacijos metu sunku įterpti į šaknų zoną. Ši operacija sukuria viso auginimo ciklo mitybos pagrindą, o tai ypač svarbu daugiamečiam augalui, tokiu kaip artišokas, nes augalas dera toje pačioje vietoje kelerius metus. Pagrindinis tręšimas yra geriausia proga pagerinti dirvožemio struktūrą organinėmis medžiagomis ir papildyti fosforo bei kalio atsargas. Profesionaliai atliktas pagrindinis tręšimas užtikrina stiprų pradinį jaunų augalų vystymąsi ir sukuria pagrindą vėlesniam gausiam derliui.
Organinis tręšimas yra svarbiausia pagrindinio tręšimo sudedamoji dalis, į kurią artišokas reaguoja ypač dėkingai. Rekomenduojama naudoti 30-50 tonų hektarui geros kokybės, subrendusio mėšlo ar komposto ir rudenį, atliekant dirvožemio paruošimą, jį giliai, iki šaknų zonos gylio, įterpti. Organinė medžiaga ne tik veikia kaip lėtai išsiskiriantis maisto medžiagų šaltinis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, vandens sulaikymo gebą bei aeraciją, taip pat skatina dirvožemio gyvybę, naudingų mikroorganizmų veiklą. Šis kompleksinis poveikis sukuria stabilesnę ir derlingesnę aplinką, kuri ilgainiui yra naudinga pasėliams.
Be organinių trąšų, reikiamą mineralinių pagrindinių trąšų kiekį reikia nustatyti pagal dirvožemio analizės rezultatus. Fosforas ir kalis visiškai arba didžiąja dalimi įterpiami šiuo metu. Vidutinio derlingumo dirvožemiuose paprastai rekomenduojama naudoti 100-150 kg/ha fosforo (P2O5) ir 200-250 kg/ha kalio (K2O). Šiam tikslui tinka tokios trąšos kaip superfosfatas, MAP (monoamonio fosfatas) arba kalio sulfatas, kuris yra naudingas ir dėl sieros kiekio. Šias trąšas reikia įterpti į dirvožemį kartu su organinėmis trąšomis, kad sodinimo metu jos jau būtų prieinamos šaknims lengvai pasisavinama forma.
Pagrindinio tręšimo metu taip pat galima reguliuoti dirvožemio pH ir ištaisyti galimus mezo- bei mikroelementų trūkumus. Jei dirvožemio analizė rodo per daug rūgščią reakciją (pH žemiau 6,0), reikia kalkinimo, kurį taip pat patartina atlikti rudeninio dirvos paruošimo metu. Šarminiuose dirvožemiuose pH galima koreguoti naudojant elementinę sierą. Jei dirvožemyje trūksta magnio ar boro, rekomenduojama naudoti magnio sulfatą arba boraksą, arba kompleksines trąšas su boru kaip pagrindinį tręšimą, kad būtų išvengta vėlesnių trūkumo simptomų.
Papildomo tręšimo vaidmuo vegetacijos metu
Papildomas tręšimas yra papildomas maisto medžiagų tiekimas vegetacijos metu, kurio pagrindinis tikslas yra užtikrinti augalui reikalingas maisto medžiagas, ypač lengvai išplaunamą azotą, intensyviausiais augimo tarpsniais. Kadangi artišoko vegetacijos periodas yra ilgas, o maisto medžiagų pasisavinimas yra didžiausias vegetatyvinio augimo ir derliaus formavimosi metu, maisto medžiagų negalima duoti viena doze, o padalintai. Šis metodas apsaugo nuo maisto medžiagų praradimo, užtikrina nuolatinį tiekimą ir leidžia pritaikyti tręšimą prie esamos augalo vystymosi stadijos, taip maksimalizuojant derlių ir galvučių kokybę.
Azoto papildomo tręšimo laikas ir dažnumas yra labai svarbūs. Visai vegetacijai skirtą 150-250 kg/ha azoto veikliosios medžiagos kiekį paprastai patartina duoti 3-4 dalimis. Pirmoji dozė duodama pavasarį, po sudygimo, vegetatyvinio augimo pradžioje, kad būtų sukurtas pagrindas stipriai lapijai vystytis. Tolesnes dozes reikia duoti kas 4-6 savaites, stiebo augimo ir pumpurų formavimosi pradinėje stadijoje. Paskutinę dozę patartina duoti prieš pagrindinį derliaus nuėmimo laikotarpį, kad ir ant šoninių ūglių besiformuojančios antrojo derliaus galvutės būtų tinkamo dydžio.
Papildomam tręšimui labiausiai tinka greitai tirpstančios ir augalui lengvai pasisavinamos trąšos. Dažniausiai naudojami azoto šaltiniai yra kalcio amonio salietra, kuri yra naudinga ir dėl kalcio kiekio, arba amonio salietra. Antroje vegetacijos pusėje, pumpurų formavimosi metu, patartina naudoti kalio nitratą, kuris be azoto papildo ir kaliu, būtiną galvučių kokybei. Trąšas galima berti šalia eilių, po to sekliai įterpti ir palaistyti, arba tiekti per laistymo sistemą maistinio tirpalo pavidalu.
Šiuolaikiniame, intensyviame auginime efektyviausias papildomo tręšimo metodas yra fertigacija. Ši technologija leidžia vandenyje ištirpintas maisto medžiagas tiekti per lašelinę laistymo sistemą, mažomis dozėmis, netgi kasdien ar kas savaitę, tiesiai į šaknų zoną. Naudojant fertigaciją, maisto medžiagų panaudojimas yra ypač didelis, galima sumažinti praradimus dėl išplovimo, o maistinio tirpalo sudėtį visada galima tiksliai pritaikyti prie konkrečios fenologinės fazės poreikių. Šiuo metodu azoto ir kalio tiekimą galima palaikyti nuolatinį ir optimalų per visą derliaus formavimosi ir nuėmimo laikotarpį.
Specialūs maisto medžiagų tiekimo metodai ir trūkumo simptomų atpažinimas
Be tręšimo per dirvožemį, tam tikrais atvejais gali prireikti naudoti specialius maisto medžiagų tiekimo metodus, pavyzdžiui, tręšimą per lapus. Tręšimas per lapus yra papildoma procedūra, kuri suteikia greitą ir veiksmingą sprendimą staiga atsiradusiems, paprastai mikroelementų, trūkumams pašalinti arba augalo būklei pagerinti streso laikotarpiais (pvz., sausra, šaltis). Nors tai nepakeičia maisto medžiagų pasisavinimo per šaknis, per lapus pasisavintos maisto medžiagos suteikia neatidėliotiną pagalbą. Tai gali būti ypač veiksminga tiekiant borą, geležį, manganą ar cinką, kurių augalui reikia tik nedideliais kiekiais.
Sėkmingas maisto medžiagų valdymas reiškia, kad augintojas sugeba laiku atpažinti trūkumo simptomus. Makroelementų trūkumas sukelia būdingus simptomus: azoto trūkumas pasireiškia kaip tolygus senesnių, apatinių lapų geltonavimas (chlorozė) ir bendras augalo skurdus, lėtas augimas. Fosforo trūkumas pasireiškia purpuriniu atspalviu ant lapų, silpnu šaknų vystymusi ir vėluojančiu žydėjimu. Kalio trūkumo simptomas yra pats būdingiausias: geltonavimas, prasidedantis nuo senesnių lapų kraštų, kuris veda prie lapų kraštų nekrozės, rudavimo, o lapo vidurys lieka žalias.
Mezo- ir mikroelementų trūkumas taip pat sukelia specifinius simptomus, kuriuos būtina žinoti. Kalcio trūkumas dažniausiai pasireiškia ant jaunų, vidinių lapų ir žiedyno pumpuro žvynlapių viršūnių viršūnių nekrozės forma, kuri blogina derliaus prekinę vertę. Magnio trūkumas sukelia senesnių lapų tarpgyslinę chlorozę (geltonavimą tarp gyslų), o gyslos lieka žalios, sukurdamos marmurinį ar dryžuotą raštą. Boro trūkumas, kuris artišokui yra ypač kritiškas, gali sukelti deformuotas, purios struktūros galvutes, stiebo tuštumą ir skilimą bei jaunų lapų deformaciją.
Taigi, matyti, kad sėkmingas artišoko aprūpinimas maisto medžiagomis yra sudėtinga užduotis, reikalaujanti integruoto požiūrio. Tikslas yra не tik didelių trąšų kiekių naudojimas, bet ir harmoningos maisto medžiagų valdymo sistemos įgyvendinimas, pagrįstas dirvožemio analizės rezultatais, bendru organinių ir mineralinių trąšų naudojimu, laiku suderintu naudojimu, pritaikytu prie augalo fenologinių fazių, ir nuolatiniu pasėlių stebėjimu. Šis sąmoningas požiūris užtikrina optimalų derlių ir kokybę, kartu prisidedant prie ilgalaikio dirvožemio derlingumo išsaugojimo ir aplinkos taršos mažinimo.
