Integruota kenkėjų kontrolė ir prevencijos strategijos
Integruota kenkėjų kontrolė yra rugiagėlių, t. y. Centaurea cyanus, auginimo pagrindas, kuris remiasi prevencija ir aplinkai nekenksmingų sprendimų pirmenybe. Šio požiūrio esmė yra apriboti cheminių pesticidų naudojimą tik kraštutiniais atvejais ir vietoj to taikyti sudėtingą agrotechninių, mechaninių ir biologinių metodų sistemą, siekiant išsaugoti augalo sveikatą. Sėkmingos apsaugos raktas yra tinkamos auginimo vietos parinkimas, užtikrinantis saulėtą, gerai drenuotą dirvožemį, taip pat augalų sodinimas optimaliu atstumu, kuris skatina tinkamą oro cirkuliaciją. Laikantis šių pagrindinių žingsnių, galima ženkliai sumažinti grybinių ligų, tokių kaip miltligė ir netikroji miltligė, išsivystymo riziką.
Agrotechniniai ir mechaniniai kontrolės metodai yra neatsiejama prevencinės augalų apsaugos dalis. Tai apima sėjomainos taikymą, kuris nutraukia dirvožemyje žiemojančių patogenų ir kenkėjų gyvavimo ciklą, užkertant kelią jų dauginimuisi tam tikroje teritorijoje. Reguliarus ravėjimas yra ypač svarbus, nes piktžolės ne tik konkuruoja su rugiagėlėmis dėl maistinių medžiagų ir vandens, bet ir gali būti daugelio ligų bei kenkėjų prieglobstis. Užkrėstų augalų dalių, pavyzdžiui, sergančių lapų ar nudžiūvusių stiebų, nedelsiant pašalinimas ir sunaikinimas taip pat yra būtinas siekiant užkirsti kelią tolesniam infekcijų plitimui. Mažuose soduose kenkėjų rankinis rinkimas taip pat gali būti veiksmingas būdas sumažinti populiacijas.
Biologinė kontrolė vis labiau įsitvirtina šiuolaikinėje augalininkystėje, nes ji siūlo tikslinį ir aplinkai nekenksmingą sprendimą kenkėjams naikinti. Ši strategija remiasi kenkėjų natūralių priešų, tokių kaip plėšrūs vabzdžiai, parazitoidai ar naudingi mikroorganizmai, panaudojimu. Prieš amarus galima veiksmingai naudoti boružes ir jų lervas, žiedmusių lervas bei parazitines vapsvas. Prieš voratinklines erkes galima naudoti plėšriąsias erkes, o nuo tam tikrų dirvožemio kenkėjų veiksmingą apsaugą suteikia parazitinės nematodos. Taip pat yra biopesticidų, pagrįstų bakterija Bacillus thuringiensis arba grybu Beauveria bassiana, kurie selektyviai naikina kenkėjus, nekeldami pavojaus naudingiems organizmams.
Cheminė augalų apsauga turėtų būti taikoma tik tada, kai prevencinių, agrotechninių ir biologinių metodų nebepakanka, kad žala būtų mažesnė už ekonominį žalingumo slenkstį. Prieš pradedant cheminį apdorojimą, būtina tiksliai nustatyti patogeną ar kenkėją, kad būtų pasirinkta tinkamiausia, tikslinė veiklioji medžiaga. Visada pirmenybę reikėtų teikti selektyviems, mažesnės rizikos aplinkai preparatams, pavyzdžiui, vario ar sieros turintiems produktams, augaliniams aliejams ar kalio muilui, o ne plataus spektro sintetiniams insekticidams ir fungicidams. Purškimas turi būti atliekamas nurodyta doze, nustatytu laiku ir bitėms saugia technologija, siekiant sumažinti neigiamą poveikį apdulkintojams ir kitiems naudingiems gyviems organizmams.
Dažniausios rugiagėlių grybinės ligos
Rugiagėlių pasėlius dažniausiai puola miltligė (Erysiphe cichoracearum), kuri ant lapų, stiebų ir žiedų suformuoja būdingą, baltą, miltuotą apnašą. Ši grybinė liga ypač greitai plinta šiltu, drėgnu oru, taip pat per tankiuose, blogai vėdinamuose pasėliuose, nes šios sąlygos palankios sporų dygimui ir plitimui. Dėl infekcijos sumažėja augalo fotosintetinis aktyvumas, lapai deformuojasi, pagelsta, o vėliau anksčiau laiko nudžiūsta, o tai lemia bendrą augalo nusilpimą ir sumažėjusį žiedų derlių. Ankstyvas ligos atpažinimas yra labai svarbus, nes pradinėje stadijoje plitimą dar galima sustabdyti pašalinus užkrėstas dalis.
Netikroji miltligė (Plasmopara halstedii) yra dar viena svarbi grybinė liga, kuri gali kelti grėsmę ir rugiagėlėms, nors jos simptomai skiriasi nuo miltligės. Infekcija pasireiškia viršutinėje lapų pusėje kampuotomis, gelsvai žaliomis dėmėmis, kurias dažnai riboja lapų gyslos, o apatinėje lapų pusėje, ypač esant didelei oro drėgmei, galima pastebėti pilkšvai baltą ar violetinę pelėsio apnašą. Patogenas gyvena augalų audiniuose, o jo plitimui būtinas vanduo ant lapų paviršiaus, pavyzdžiui, rasa ar lietaus lašai. Netikroji miltligė, esant sunkiai infekcijai, gali sukelti visišką augalo lapijos praradimą ir augimo sustojimą.
Rūdys, kurias dažniausiai sukelia Puccinia genties grybai, taip pat gali tapti rimta problema rugiagėlėms. Būdingi ligos simptomai yra ant lapų ir stiebų atsirandančios oranžinės, rudos ar juodos spalvos, iškilios pustulės, t. y. sporų telkiniai. Šios pustulės, plyšdamos, išbarsto sporų masę į vėją, kuri gali užkrėsti naujus augalus. Rūdžių grybai sumažina augalo asimiliacinį paviršių, atima vandenį ir maistines medžiagas iš šeimininko augalo, o tai lemia augimo sulėtėjimą, ankstyvą lapų džiūvimą ir, sunkiais atvejais, augalo žūtį.
Fuzarinis vytulys (Fusarium oxysporum f. sp. centaureae) yra ypač pavojinga, iš dirvožemio plintanti liga, kuri per šaknis patenka į augalo vandens indus. Patogenas užkemša ksilemą, taip užkirsdamas kelią vandens ir maistinių medžiagų įsisavinimui ir transportavimui į viršutines augalo dalis. Simptomai paprastai prasideda apatinių lapų pageltimu ir glebimu, vėliau vytimas palaipsniui apima visą augalą, o tai galiausiai lemia jo žūtį. Užkrėsto augalo stiebo skerspjūvyje galima pastebėti vandens indų pluoštų parudavimą, o tai aiškiai rodo ligos buvimą. Kovoti su fuzariniu vytuliu yra ypač sunku, todėl prevencija, tokia kaip sėjomaina ir sveikos dauginamosios medžiagos naudojimas, yra ypač svarbi.
Bakterinės infekcijos ir virusų keliami pavojai
Bakterinės ligos, nors galbūt retesnės rugiagėlėms nei grybinės infekcijos, gali sukelti didelę žalą, ypač drėgnomis ir šiltomis oro sąlygomis. Būdingiausias simptomas yra bakterinė lapų dėmėtligė, kurią gali sukelti, pavyzdžiui, Pseudomonas ar Xanthomonas genčių bakterijos. Infekcija iš pradžių pasireiškia mažomis, vandeningomis, permatomomis dėmėmis ant lapų, kurios vėliau didėja, tamsėja ir dažnai tampa negyvomis, nekrotinėmis zonomis, apsuptomis geltonu apvadu. Bakterijos patenka į augalą per augalo žaizdas ar natūralias angas (žioteles), o vanduo, pavyzdžiui, lietaus lašai ar laistymo vanduo, padeda joms plisti pasėlyje.
Bakterinis vytulys yra dar viena rimta liga, sukelianti viso augalo žūtį, kurią gali sukelti tokie patogenai kaip Erwinia ar Ralstonia rūšys. Skirtingai nuo fuzarinio vytulio, čia vytimas dažnai įvyksta greitai ir staigiai, be išankstinio ryškaus lapų pageltimo. Iš užkrėsto augalo stiebo dažnai išsiskiria bakterijų gleivės, kurias galima nustatyti paprastu diagnostikos metodu, įmerkus nupjautą stiebą į vandenį, kuris tampa drumstas nuo ištekančių bakterijų. Patogenai užkrečia per šaknų pažeidimus ir, daugindamiesi vandens indų sistemoje, blokuoja vandens tekėjimą, o tai lemia greitą augalo žlugimą.
Augalų virusai kelia paslėptą, bet tuo didesnį pavojų rugiagėlėms, nes prieš juos nėra tiesioginės cheminės apsaugos. Virusinės infekcijos simptomai gali būti labai įvairūs: ant lapų galima pastebėti mozaikišką spalvos pasikeitimą, geltoną dėmėtumą (mottling), žiedines dėmes, lapų raukšlėtumą, lapų kraštų sukimąsi ir augalo nykštukiškumą. Vienas iš labiausiai paplitusių virusų, užkrečiančių ir dekoratyvinius augalus, yra agurkų mozaikos virusas (Cucumber Mosaic Virus, CMV), kuris gali sukelti didelę žalą ir rugiagėlėms. Virusai yra sisteminiai, t. y. jie yra visoje augalo sulčių apytakoje ir gali plisti vegetatyvine dauginamąja medžiaga bei mechaniškai.
Svarbiausią vaidmenį virusų platinime atlieka įvairūs vabzdžių vektoriai, visų pirma amarai. Šie kenkėjai, maitindamiesi užkrėstais augalais, pasisavina virusą, o paskui, perskridę ant sveikų augalų, maitinimosi metu perduoda patogeną. Dėl šios priežasties apsaugos nuo virusų pagrindas yra veiksminga kova su vektoriais ir griežta higiena. Užkrėstus, simptomus rodančius augalus reikia nedelsiant pašalinti iš pasėlio ir sunaikinti, kad būtų užkirstas kelias tolesniam viruso plitimui. Sveikos, bevirusės dauginamosios medžiagos naudojimas taip pat yra esminis prevencijos elementas.
Gyvūniniai kenkėjai, žalojantys rugiagėles
Amarai (Aphididae) yra vieni iš dažniausių ir reikšmingiausių rugiagėlių kenkėjų, kurie čiulpia sultis pirmiausia iš jaunų ūglių viršūnių, apatinės lapų pusės ir žiedpumpurių. Maitinimosi metu jie čiulpia augalų sultis, o tai lemia lapų deformaciją, pageltimą, ūglių augimo sustojimą ir žiedų deformaciją. Be tiesioginės žalos, jie daro ir didelę netiesioginę žalą išskirdami medaus rasą, ant kurios apsigyvena suodligė, sudarydama juodą apnašą ant augalo paviršiaus ir taip trukdydama fotosintezei. Be to, kaip jau minėta, amarai yra svarbiausi virusų vektoriai, galintys veiksmingai platinti daugelį augalų virusų.
Paprastoji voratinklinė erkė (Tetranychus urticae) yra dar vienas dažnas kenkėjas, kuris ypač mėgsta šiltas, sausas ir nuo vėjo apsaugotas sąlygas. Šie maži, voragyviams priklausantys organizmai gyvena apatinėje lapų pusėje ir savo duriamaisiais-siurbiamaisiais burnos organais čiulpia augalų ląstelių sultis. Pradinis žalos simptomas yra ant lapų atsirandančios smulkios, gelsvai baltos siurbimo žymės, vadinamosios dėmelės. Esant sunkiai infekcijai, lapai visiškai pagelsta, paruduoja, o vėliau nukrenta, o augalą gali padengti plonas, voratinklio pavidalo audinys, kuris yra aiškus kenkėjo buvimo ženklas. Voratinklinės erkės greitai dauginasi, todėl apsaugą reikia pradėti vos pasirodžius pirmiesiems simptomams.
Tripsai (Thysanoptera) yra maži, liekni vabzdžiai, kurie taip pat daro žalą čiulpdami augalų sultis. Jų maitinimasis palieka būdingas žymes ant lapų ir žiedlapių: į pradurta ląsteles patenka oras, o tai sukelia sidabriškas, blizgančias dėmes ir dryžius. Žalą dažnai lydi smulkūs, juodi išmatų taškeliai. Tripsai mėgsta slėptis žieduose ir lapų pažastyse, o tai apsunkina jų aptikimą ir kontrolę. Dėl jų čiulpimo žiedai gali deformuotis, pakeisti spalvą, o augimas gali sulėtėti. Kai kurios tripsų rūšys taip pat gali platinti virusus.
Ant rugiagėlių gali pasitaikyti ir kitų kenkėjų, nors paprastai mažiau reikšmingų. Tai, pavyzdžiui, blakės (Heteroptera), kurios savo čiulpimu gali sukelti deformacijas ir derliaus nuostolius, arba įvairių minamusių (Agromyzidae) lervos, kurios lapuose tarp dviejų epidermio sluoksnių išgraužia būdingus, vingiuotus takus, „minas“. Nors minamusių daroma žala dažniausiai yra tik estetinė problema, esant sunkiai infekcijai, jos gali sumažinti fotosintetizuojantį paviršių. Kontrolės metu svarbu tiksliai nustatyti kenkėją, kad būtų galima taikyti tinkamą, tikslinę kontrolės strategiją.
