Melsvė, dar žinoma kaip hosta, yra vienas iš įspūdingiausių ir dėkingiausių daugiamečių augalų šešėliuotiems sodo kampeliams, vertinamas pirmiausia не dėl gėlių, o dėl savo lapų, pasižyminčių nepaprastai įvairiomis formomis, dydžiais ir spalvomis. Sėkmingo pasodinimo pagrindas yra tinkamos vietos parinkimas ir kruopštus dirvožemio paruošimas, kuris ilguoju laikotarpiu užtikrina sveiką augalo vystymąsi ir vešlią lapiją. Melsvės teikia pirmenybę pusiau pavėsingoms arba visiškai pavėsingoms sodo vietoms, kur jos yra apsaugotos nuo kaitrios vidurdienio saulės, nes per didelis saulės spindulių kiekis sukelia lapų nudegimą ir išblukimą. Tai ypač pasakytina apie veisles su melsvesniais ar tamsesniais lapais, o gelsvai žalios, margos veislės toleruoja šiek tiek daugiau išsklaidytos šviesos ir netgi jos reikalauja, kad išlaikytų savo spalvos intensyvumą.
Dirvožemio kokybė melsvėms yra labai svarbi, nes šie augalai mėgsta maistinių medžiagų turtingą, gerai drenuojamą, bet tuo pačiu metu nuolat drėgmę išlaikančią aplinką. Idealus dirvožemis yra šiek tiek rūgštus arba neutralus pH, purios struktūros ir turintis daug humuso, kas labiausiai primena natūralų miško dirvožemį. Prieš sodinant, rekomenduojama gausiai pagerinti dirvožemį numatytoje vietoje subrendusiu kompostu arba kokybiškomis organinėmis trąšomis, kad būtų užtikrintos reikiamos maistinės medžiagos ir pagerintas dirvožemio vandens režimas. Reikėtų vengti per daug suspaustų, molingų dirvožemių, kuriuose gali kauptis vanduo, nes tai gali sukelti šaknų puvinį, dėl kurio augalas žūsta.
Praktiškas dirvožemio paruošimo žingsnis yra sodinimui skirtos vietos perkasimas ir supurenimas bent 30–40 centimetrų gylyje ir kruopštus organinių gerinimo medžiagų įterpimas. Šis gilesnių sluoksnių supurenimas leidžia šaknų sistemai lengvai plėstis ir skverbtis giliau, todėl augalas tampa stabilesnis ir atsparesnis sausesniems periodams. Sodinimo duobės dydis turėtų būti bent du kartus didesnis už augalo šaknų gumulą, kad naujai pasodintos melsvės šaknys patektų į purią, maistinių medžiagų turtingą aplinką, kuri palengvina pradinį įsišaknijimą ir greitesnį augimo pradžią.
Teisingas sodinimo procesas ir pradinė priežiūra
Palankiausias laikas sodinti melsves yra pavasaris, pasibaigus šalnoms, arba ankstyvas ruduo, kai dirvožemis dar pakankamai šiltas įsišaknijimui, o vasaros karštis nebekelia pavojaus. Pavasarinio sodinimo privalumas yra tas, kad augalas turi visą sezoną sustiprėti prieš ateinant žiemai, o rudeninio sodinimo atveju drėgnesnis oras padeda adaptuotis. Šiais laikotarpiais galima sodinti tiek konteineriuose augintus augalus, tiek augalus plikomis šaknimis, tačiau pastarųjų atveju ypač svarbu, kad šaknys iki sodinimo neišdžiūtų. Augalus reikia sodinti tokiame gylyje, kad pumpurais nusėto šakniastiebio viršūnė būtų tiesiai po dirvožemio paviršiumi arba tame pačiame lygyje su juo.
Nustatant sodinimo atstumą, visada atsižvelkite į pasirinktos veislės suaugusio augalo dydį, kuris gali svyruoti nuo miniatiūrinių, kelių centimetrų dydžio, iki milžiniškų krūmų, kurių skersmuo viršija metrą. Bendra taisyklė – sodinti mažesnes veisles 25–30 centimetrų atstumu, vidutinio dydžio – 40–60 centimetrų, o gigantiškas veisles – net 80–100 centimetrų atstumu viena nuo kitos ir nuo kitų augalų. Į sodinimo duobę įdėto augalo šaknis atsargiai paskleiskite, tada užpildykite duobę pagerinta žeme, švelniai ją sutankindami, kad aplink šaknis neliktų oro kišenių. Teisingas sodinimo gylis yra labai svarbus, nes per giliai pasodinta Hosta vystosi lėčiau, o šakniastiebis gali pradėti pūti.
Pirmasis ir svarbiausias darbas po pasodinimo yra gausus, kruopštus palaistymas, kuris padeda dirvožemiui susigulėti aplink šaknis ir užtikrina reikiamą drėgmę pradiniam laikotarpiui. Pirmosiomis savaitėmis stebėkite, kad dirvožemis būtų nuolat šiek tiek drėgnas, bet venkite perlaistymo. Dirvožemio paviršiaus mulčiavimas, pavyzdžiui, pušų žieve, lapų kompostu ar skiedra, yra labai naudingas žingsnis, nes padeda išsaugoti dirvožemio drėgmę, apsaugo nuo piktžolių augimo ir palaiko šaknų zoną vėsesnę šiltesniais mėnesiais. Mulčio sluoksnio storis idealiai turėtų būti 5–7 centimetrai, tačiau stebėkite, kad jis tiesiogiai nesiliestų su augalo lapuotu stiebu, kad būtų išvengta puvimo.
Pagrindinis dauginimo būdas: kero dalijimas
Dažniausias ir paprasčiausias melsvių dauginimo būdas yra kero dalijimas, kuris ne tik leidžia sukurti naujus augalus, bet ir padeda atjauninti per tankius, senstančius krūmus. Dalijant kerą, augalo genetinė medžiaga lieka nepakitusi, todėl galime būti tikri, kad sukurti nauji individai visomis savo savybėmis bus identiški motininiam augalui. Tinkamiausias laikas šiai procedūrai yra ankstyvas pavasaris, kai žemė jau atitirpusi ir pirmieji maži ūglių galiukai, vadinami „akutėmis“, vos pasirodo iš žemės, arba ankstyvas ruduo, likus bent šešioms savaitėms iki numatomų pirmųjų šalnų. Pavasarinis dalijimas yra idealiausias, nes augalas gali regeneruotis ir sustiprėti per visą vegetacijos sezoną.
Norėdami pradėti dalyti kerą, atsargiai iškelkite visą kerą iš žemės šakėmis arba aštriu kastuvu, kasdami saugiu atstumu nuo šaknų zonos. Iškėlus augalą, nuplaukite žemę nuo šaknų stipria vandens srove arba laistytuvu, kad šakniastiebis ir ant jo esantys augimo taškai (akutės) taptų gerai matomi. Padalyti galima rankomis, jei keras yra laisvesnės struktūros, arba aštriu, dezinfekuotu peiliu ar švariu kastuvu, jei keras yra tankus ir sumedėjęs. Svarbu, kad kiekviena atskirta dalis turėtų bent vieną, o geriau kelis gyvybingus pumpurus ir atitinkamą, pakankamą kiekį sveikų šaknų.
Šviežiai padalytus kerus kuo greičiau pasodinkite į naują vietą arba net atgal į senąją vietą, kad šaknys negalėtų išdžiūti. Sodinimo procesas yra toks pat, kaip aprašyta sodinant naujus augalus: paruoškite tinkamo dydžio, maistinėmis medžiagomis praturtintą sodinimo duobę ir įdėkite į ją augalą tinkamame gylyje. Kruopštus palaistymas po padalijimo yra būtinas, o ateinančiomis savaitėmis skirkite ypatingą dėmesį vandens tiekimui, kad padėtumėte susidaryti naujoms šaknims ir augalui įsitvirtinti. Nors kero dalijimas augalui sukelia nedidelį stresą, melsvės šią procedūrą toleruoja nepaprastai gerai ir netrukus pradeda augti su atsinaujinusia jėga.
Kiti dauginimo būdai ir augalų apsaugos užduotys
Nors kero dalijimas yra labiausiai paplitusi dauginimo forma, melsves teoriškai galima dauginti ir iš sėklų, tačiau tai yra daug ilgesnis ir neaiškesnis procesas. Svarbu žinoti, kad hibridinių veislių daigai beveik niekada nebus identiški tėviniam augalui, todėl sėja labiau rekomenduojama eksperimentuoti mėgstantiems sodininkams arba selekcininkams, užsiimantiems naujų veislių kūrimu. Sėklas reikia rinkti rudenį iš subrendusių dėžučių, o po to, po šalčio periodo (stratifikacijos), jas galima sėti ankstyvą pavasarį į kokybišką daigų žemę. Maži daigeliai vystosi nepaprastai lėtai, ir gali prireikti kelerių metų, kol gausime vertinamo dydžio, žydėti gebantį augalą.
Prižiūrint melsves, didžiausias iššūkis yra kova su sraigėmis ir šliužais, kurie mielai graužia sultingus, mėsingus augalo lapus, palikdami negražias skyles ir pažeidimus. Apsaugai yra daug būdų, nuo ekologiškų sprendimų iki cheminių apdorojimų, todėl rekomenduojama taikyti integruotą požiūrį. Tokie sprendimai apima rankinį surinkimą anksti ryte arba po lietaus, alaus spąstų įrengimą arba aštraus smėlio, kiaušinių lukštų ar kavos tirščių barstymą aplink augalus, kas sukuria fizinę kliūtį moliuskams. Sraigių naikinimo priemonės su geležies fosfato veikliąja medžiaga yra mažiau kenksmingos aplinkai ir kitiems organizmams nei preparatai metaldehido pagrindu.
Be kenkėjų, melsves puola santykinai mažai ligų, tačiau yra keletas, į kurias verta atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, Hosta virusas X (HVX), nepagydoma virusinė infekcija. Infekcijos požymiai yra spalvos pasikeitimai, dėmės ant lapų, audinių subliūškimas, todėl prevencija yra labai svarbi: visada pirkite augalus iš patikimo šaltinio ir kruopščiai dezinfekuokite kero dalijimui naudojamus įrankius (peilį, kastuvą) po kiekvieno augalo. Lapų nudegimą, rudavimą dažniausiai sukelia per daug tiesioginės saulės šviesos, o grybelinės lapų dėmėtligės paprastai atsiranda per drėgnoje, drėgnoje aplinkoje ir esant blogai oro cirkuliacijai, ko galima išvengti išlaikant tinkamą sodinimo atstumą tarp kerų.
