Kuso sedula, moksliškai vadinama Cornus kousa, tampa vis populiaresniu dekoratyviniu augalu Lietuvos soduose, ir tai nenuostabu, nes pavasarį ji žavi kvapą gniaužiančiais žiedynais, o rudenį – oranžinės raudonos ar skaisčiai raudonos spalvos lapija ir valgomais, avietes primenančiais vaisiais. Tačiau tam, kad šis ypatingas augalas kasmet rodytų gražiausią savo formą, būtina tiksliai žinoti jo maistinių medžiagų poreikį ir profesionaliai tręšti. Daugelis daro klaidą, apleisdami arba, atvirkščiai, persistengdami su maistinių medžiagų tiekimu, nors Kuso sedula, nors ir laikoma palyginti nereiklia, atsidėkoja už sąmoningą priežiūrą. Tinkamas maistinių medžiagų tiekimas yra ne tik gausaus žydėjimo ir įspūdingos rudeninės lapijos spalvos garantas, bet ir iš esmės lemia bendrą augalo sveikatos būklę bei atsparumą ligoms ir kenkėjams. Šiame straipsnyje išsamiai pristatoma, ko reikia Kuso sedulai, kad ji klestėtų.
Kuso sedula iš esmės mėgsta rūgščius arba šiek tiek rūgščius dirvožemius, idealus jai pH intervalas yra nuo 5,5 iki 6,5. Jei dirvožemio reakcija per daug šarminė (kalkinga), augalas negali pasisavinti jam gyvybiškai svarbių mikroelementų, ypač geležies (Fe) ir mangano (Mn). Dėl to gali išsivystyti vadinamoji geležies chlorozė, kurios būdingas simptomas yra lapų pageltimas tarp gyslų, o pačios gyslos lieka žalios. Ilgainiui ši trūkumo būsena lemia augimo sustojimą, žydėjimo nebuvimą ir bendrą augalo nykimą. Todėl prieš sodinant tikrai verta atlikti dirvožemio tyrimą arba bent jau patikrinti dirvožemio reakciją paprastu, sodininkystės prekių parduotuvėse parduodamu testu.
Dirvožemio struktūra yra ne mažiau svarbi nei jo cheminė reakcija. Kuso sedula mėgsta gerai drenuojamus, purios struktūros, organinėmis medžiagomis turtingus dirvožemius. Pernelyg tankiuose, molinguose dirvožemiuose šaknys negauna pakankamai deguonies, o tai gali sukelti šaknų puvinį, ypač lietingais laikotarpiais. Priešingai, per daug purūs, smėlingi dirvožemiai nesulaiko vandens ir maistinių medžiagų, todėl augalas patiria nuolatinį stresą. Norint pasiekti idealią dirvožemio būklę, sodinimo duobės žemę verta gausiai pagerinti rūgščiomis durpėmis, brandžiu kompostu arba medžių žievės skalda. Šios medžiagos ne tik optimizuoja dirvožemio struktūrą, bet ir stumia jo reakciją į rūgščiąją pusę.
Iš makroelementų Kuso sedulai svarbiausias yra subalansuotas azoto, fosforo ir kalio (N−P−K) santykis. Azotas (N) yra atsakingas už žaliosios masės, t. y., lapų ir ūglių, augimą. Fosforas (P) yra būtinas šaknų formavimuisi, žiedų ir vaisių mezgimui, taip pat energijos apykaitos procesams. O kalis (K) didina bendrą augalo atsparumą, atsparumą šalčiui ir sausrai, taip pat atsparumą ligoms. Sveikam, suaugusiam augalui paprastai tinkamiausios yra subalansuotos trąšos, pavyzdžiui, santykiu 10-10-10, kurios beriamos ankstyvą pavasarį.
Mikroelementai, nors reikalingi tik nedideliais kiekiais, yra būtini sveikam Kuso sedulos vystymuisi. Be jau minėtos geležies ir mangano, svarbų vaidmenį atlieka ir boras (B), cinkas (Zn) bei varis (Cu). Šie elementai padeda veikti įvairiems fermentams ir yra gyvybiškai svarbūs fotosintezei bei kitiems fiziologiniams procesams. Organinėmis medžiagomis turtingame, šiek tiek rūgščiame dirvožemyje šie mikroelementai paprastai būna augalui prieinama forma. Jų trūkumo atveju galime suteikti augalui greitą pagalbą specialiomis, mikroelementų turinčiomis lapų trąšomis, tačiau ilgalaikis sprendimas visada yra dirvožemio sąlygų sutvarkymas.
Priežiūra sodinant ir jauniems augalams
Sėkmingo Kuso sedulos auginimo pagrindai turi būti padėti jau sodinant, ir tai ypač pasakytina apie maistinių medžiagų tiekimą. Svarbiausias žingsnis yra tinkamas dirvožemio paruošimas, kuris neturėtų apsiriboti siauros sodinimo duobės iškasimu. Rekomenduojama pagerinti dirvožemį didesniame plote aplink būsimą augalą, bent 1×1 metro plote, kad šaknys pirmaisiais metais galėtų lengvai plėstis purioje ir maistinėmis medžiagomis turtingoje terpėje. Šį plotą reikia giliai, bent 40-50 cm, perkasti ir į iškastą žemę gausiai įmaišyti rūgščių durpių, perpuvusio mėšlo ar komposto bei pušų žievės. Šis mišinys užtikrins tinkamą struktūrą, rūgščią reakciją ir ilgainiui skylančias organines maistines medžiagas.
Sodinant tiesiai prie šaknų negalima berti agresyvių, greitai tirpstančių mineralinių trąšų, nes jos gali nudeginti jautrias jaunas šakneles, o tai gali lemti net augalo žūtį. Vietoj to geriau naudoti lėtai yrančias organines trąšas arba specialias startines trąšas, skirtas spygliuočiams ir rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, kuriose yra daugiau fosforo šaknų formavimuisi skatinti. Tačiau geriausias sprendimas yra pasikliauti profesionaliai paruoštu, organinėmis medžiagomis praturtintu dirvožemiu pradiniam maistinių medžiagų tiekimui. Gausus palaistymas po sodinimo padeda dirvožemio dalelėms glaudžiai priglusti prie šaknų.
Jaunoms, ką tik pasodintoms Kuso seduloms pirmuosius dvejus trejus metus svarbiausia yra remti stabilios šaknų sistemos formavimąsi. Šiuo laikotarpiu per didelis azoto tręšimas yra labiau žalingas nei naudingas, nes jis gali sukelti stiprų ūglių augimą šaknų sistemos sąskaita, todėl augalas tampa nestabilus ir jautresnis aplinkos stresui. Vietoj to, ankstyvą pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, verta aplink augalą išberti subalansuotų, lėtai tirpstančių granuliuotų trąšų. Rinkitės produktą, sukurtą rododendrams ar azalijoms, nes jų sudėtis ir cheminė reakcija idealiai tinka ir Kuso sedulai.
Jaunų augalų tręšimo būdas ir laikas yra labai svarbūs. Granuliuotas trąšas reikia tolygiai išbarstyti juostoje po augalo lajos kraštu, vadinamojoje lašėjimo zonoje, stengiantis, kad granulės tiesiogiai nesiliestų su augalu ar jo kamienu. Išbertas trąšas reikia įterpti į žemę sekliai purenant arba supurenant dirvos paviršių, o po to gausiai palaistyti plotą. Tai užtikrina, kad maistinės medžiagos ištirps ir pateks į šaknų zoną. Tręšti visada reikia ankstyvą pavasarį, antroje vasaros pusėje ar rudenį jau nebeteikite maistinių medžiagų, nes tai gali paskatinti vėlyvą ūglių augimą, kurie prieš žiemos šalčius nespės subręsti ir taip gali nukentėti nuo šalčio.
Suaugusių augalų tręšimas
Jau kelerius metus savo vietoje augančios, gerai įsišaknijusios, suaugusios Kuso sedulos maistinių medžiagų poreikis gerokai skiriasi nuo jaunų egzempliorių. Jei augalas auga kokybiškame, organinėmis medžiagomis turtingame dirvožemyje ir kasmet jo šaknų kaklelis padengiamas pakankamai storu mulčio sluoksniu, gali būti, kad jam daugelį metų nereikės jokio papildomo tręšimo. Yrantis mulčias nuolat tiekia reikalingas maistines medžiagas. Tręšimo poreikį geriausiai parodo augalo būklė: jei lapija vešli, tamsiai žalia, žydėjimas gausus ir metinis ūglių prieaugis taip pat tinkamas (apie 15-25 cm), tuomet tikėtina, kad su maistinių medžiagų tiekimu viskas gerai.
Maistinių medžiagų trūkumo simptomų atpažinimas padeda tikslingai įsikišti. Be dažniausiai pasitaikančios, jau minėtos geležies chlorozės, azoto trūkumas gali sukelti bendrą pageltimą ir menką augimą, kai pirmiausia pagelsta senesni, apatiniai lapai. Fosforo trūkumas gali pasireikšti silpnu žydėjimu, mažu vaisių skaičiumi ir violetiniu lapų atspalviu. O kalio trūkumo požymis yra būdingas lapų kraštų pageltimas, vėliau parudavimas ir nudžiūvimas, tarsi lapo kraštas būtų apdegęs. Pastebėjus šiuos simptomus, verta pasirūpinti trūkstamo elemento papildymu, tačiau prieš tai visada įsitikinkite, kad problemos šaknis nėra netinkama dirvožemio reakcija.
Jei nusprendžiate tręšti suaugusį augalą, pavyzdžiui, norėdami suintensyvinti žydėjimą, arba jei jūsų dirvožemis iš esmės yra skurdus maistinėmis medžiagomis, tuomet tinkamiausias laikas tam yra ankstyvas pavasaris. Naudokite kompleksines trąšas su subalansuotu N-P-K santykiu, skirtas rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, kuriose taip pat yra mikroelementų. Produktas, kurio sudėtis yra 10-10-10 ar panaši, paprastai yra geras pasirinkimas. Beriamą kiekį visada nustatykite pagal produkto pakuotėje pateiktas instrukcijas, atsižvelgdami į augalo dydį. Per didelis tręšimas yra bent jau tiek pat žalingas, kiek ir maistinių medžiagų trūkumas.
Trąšų išbarstymo technika suaugusiems medžiams taip pat sutelkta į lašėjimo zoną, kuri yra ties išoriniu lajos kraštu, nes didžioji dalis aktyvių šaknelių, atsakingų už maistinių medžiagų pasisavinimą, yra čia. Granules tolygiai išbarstykite aplink medį šioje juostoje, o po to gausiai palaistykite. Alternatyviai, ypač esant trūkumo simptomams, reikalaujantiems greito įsikišimo, galite naudoti skystą, vandeniu skiedžiamą maistinį tirpalą. Šį maistinį tirpalą, be laistymo, galite naudoti ir kaip lapų trąšas, kurios suteikia greitą, nors ir ne tokį ilgalaikį poveikį, nes augalas gali pasisavinti maistines medžiagas ir per lapus.
Organiniai sprendimai ir dažniausių klaidų vengimas
Natūraliausias ir vienas efektyviausių Kuso sedulos maistinių medžiagų papildymo būdų yra organinių medžiagų naudojimas, ypač mulčiavimas. 5-10 cm storio mulčio sluoksnis, kasmet klojamas aplink augalo pagrindą, ne tik apsaugo nuo piktžolių ir išsaugo dirvožemio drėgmę, bet ir, yrantis, nuolat ir lėtai atiduoda maistines medžiagas į dirvožemį. Mulčiui puikiai tinka pušų žievė, medienos skiedra, lapų kompostas ar net pušų spygliai. Šios medžiagos, yrant, taip pat šiek tiek rūgština dirvožemį, o tai Kuso sedulai yra ypač palanku. Mulčiavimas yra agrotechninis elementas, kuris vienu metu sprendžia kelias problemas.
Grynai organinio tręšimo šalininkams yra daug galimybių. Brandus kompostas yra geriausias dirvožemio gerintojas ir maistinių medžiagų šaltinis, kuris kompleksiškai turi reikiamų makro- ir mikroelementų bei gerina dirvožemio struktūrą ir biologinį aktyvumą. Ankstyvą pavasarį išbertas ant dirvožemio aplink medžio pagrindą ir sekliai įterptas, jis turi puikų poveikį. Perpuvęs mėšlas (ypač galvijų) taip pat yra puikus pasirinkimas, tačiau jį galima naudoti tik visiškai perpuvusį, nes šviežias mėšlas gali nudeginti šaknis. Esant specifiniams poreikiams, galime naudoti kaulų miltus fosforui papildyti arba džiovintus kraujo miltus greitam azoto papildymui, tačiau su jais reikia elgtis atsargiai.
Viena dažniausių klaidų yra pertręšimas, ypač per didelis azoto kiekis. Tai lemia per didelį, purios struktūros ūglių augimą, kuris traukia amarus ir daro augalą jautresnį grybinėms ligoms, pavyzdžiui, miltligei. Be to, per didelis vegetatyvinis augimas gali vykti žydėjimo sąskaita. Visada laikykitės principo „mažiau kartais yra daugiau” ir tręškite tik tada, kai augalo būklė ar dirvožemio kokybė tai pateisina. Dirvožemio tyrimo atlikimas yra ilgalaikėje perspektyvoje atsiperkanti investicija, nes suteikia tikslų vaizdą apie dirvožemio maistinių medžiagų kiekį ir reikalingas intervencijas.
Taip pat rimta klaida yra vėlyvas, vasaros pabaigoje ar rudenį atliekamas tręšimas. Šiuo laikotarpiu išbertos, ypač azotu turtingos trąšos, skatina augalą leisti naujus ūglius. Tačiau šie švieži ūgliai jau nespėja pakankamai subręsti, sumedėti iki žiemos pradžios, todėl žiemos šalčiai juos lengvai pažeidžia. Tai ne tik estetiškai gadina augalo vaizdą, bet ir kelia grėsmę kitų metų žydėjimui bei atveria vartus įvairiems ligų sukėlėjams. Tręšimą baigkite ne vėliau kaip birželio pabaigoje, kad augalas turėtų laiko pasiruošti žiemos ramybės periodui.
